|
Autorius turi gabumų. Stengiasi rašyti taip, kad nebūtų nuobodu skaityti. Tačiau elementarių literatūrinių įgūdžių stoka daro tekstą klampų. Be to pati idėja man pasirodė sulipdyta iš filmo “Ekvilibriumas” ( irgi naikinamas ankstesnės civilizacijos informacinis palikimas), iš “Beždžionių planeta” ( vergų gaudynės) bei dar pora filmų, kurių vienas , berods, “Viktorija” (kito pavadinimą, deja, pamiršau), kuriame irgi buvo priešinama aukštesnė civilizacija su žemesne.
Nemanau, kad tai blogai. Autorius turi teisę vystyti savo originalią versiją. Tačiau koja kiša ilgas aiškinimas. Jis nelimpa, nes daug pasikartojančių žodžių ir žodžių, kurių , vardan grynesnės stilistikos geriau vengti.
Nelabai sekasi sukurti ir dramatišką nuotaiką Imperijos įsiveržimo išvakarėse. Juk jei žmonės ko nors bijo, ima strateguoti. Užuot Gindas šaltai konstatavęs, kad vaikai “ Gal paskutinę naktį sapnuoja vaikiškus sapnus” privalėtų kažko imtis: nedelsiant slėpti vaikus po lapais arba tvirtovėje, ar iš tepaluotų skudurų išsitraukti kulkosvaidį ir saugoti vaikų sapnus.
Atleiskite, už ironija. Bet toks žanras reikalauja geležinių taisyklių: pavojus – tai pavojus. Skaitytojas turi tai pajusti, kaip ir patikėti visa kita autoriaus išmone.
Silpnoki pasirodė dialogai. Kažkokie surobotėję personažai. Šykštūs emocijoms. Nėra įtampos. Apie svarbius dalykus kalbasi lyg prisnūdę. Trūksta psichologizmo raiškos. Dialogais autorius privalo užfiksuoti įsimintinus personažų tarpusavio santykių niuansus – baimę, nuoširdumą, veidmainystę, tvirtus principus ir kitokius jausmus. Tai padeda lengviau “pažinti” herojus, juos charakterizuoti.
Patiko apleisto miesto vaizdas, kuri teko man pačiam įsivaizduoti, nes autorius paminėjo tik žolėmis užžėlusį prospektą ir geležinkelio stotį. Man įdomu būtų sužinoti, ką Aris ieškojo geležinkelio stotyje.
Įvadas per ilgas. Pernelyg daug manipuliuojama dešine ir kaire krantų sąvoka, šiauriečiai – pietiečiai. Painu. Virusas (koks?) beveik visus išnaikino, išskyrus vaikus, Rašoma, kad jis buvo apėmęs visą planetą, tačiau netrukus tekste teigiama, kad išliko keli milijonai klajoklių. Buvo galima trumpiau ir aiškiau įvadą parašyti. Be didelių geografinių įmantrumų. Kad intriga būtų suspausta kaip kumštis.
Jei Autorius ketina rašyti romaną (ar neduok Dieve, jau parašė), jam vertėtų rimčiau padirbėti su tekstu ir ypač tobulinant literatūrinius įgūdžius, kurių tekste aptinkamos tik užuomazgos. Rašymas - tai amatas, kurio galima išmokti. Bet pradžių pradžioje reikia išmokti elementarių taisyklių. Iš teksto struktūros (kableliai, brūkšneliai) matosi, kad Autorius su kompu neseniai rašo. Žodžiu, reikia smarkiai dirbti.
Tad tiek pastabų, nes daugiau rašyti neturiu laiko. O be to, abejoju, ar darau gerą darbą; juk kritika ne visiems prie širdies ir dėl to rizikuoju būti apšauktas visažiniu.
Vienaip ar kitaip, linkiu sėkmės Autoriui, bet gal lengviau būtų pradėti ne nuo tokios dideles apimties kūrinio, kaip romanas, rašymo, o kibti į trumpesnius tekstus – apsakymus ar apysakas.
|