Forumas.Fantastika.lt

Is diskusijos Tera Nova bloge:

"... the subject of roleplaying. In truth, playing a role is such an incredibly niche activity that not only are most people incapable of conceiving of a believable character, but those that try usually end up with the equivalent of author surrogates. The level of intensity during which you need to maintain that role is one of the reasons why we actually have professionals doing movies; they don't grab some random hot person off the street. They want someone who's been trained to maintain a role under pressure."

Man tai pasirode labai taikli pastaba. Kaip kitoje temoje buvo mineta, kad tik patyre zaidejai sugeba sukurti ir atzaisti sudetingus charakterius. Aisku, roleplayinimas gali buti ir RPG pliusas - zmones mini puikias situacijas, su asaromis akyse prisimena RP romansa ar netekti. Bet is kitos puses, taip tai ir sunkus darbas - bandymas ilisti i kazko kito kaili. Ir tikrai daznai charakteriai, net ir gerai sugalvoti, is sono atrodytu kaip eiline klise.

Taigi - koks jusu poziuris i roleplayinima ir ar jums uz charakterio atzaidima turetu moketi tiek pat milijonu kaip Bradui Pitui ir Angelinai Jolie uz ju roles? Ir ar reiketu vaikscioti pas psichologa ir gydytis emocines traumas po tragisku ivykiu jusu charakteriui zaidime?

As maciau tai, ko niekas nera mates Raimondas

Nesutiksiu, kad žmonės labiausiai prisimena "gero atžaidimo" pavyzdžius - kažkodėl daugelis RPG baikių yra susijusių su kauliukų kazusais arba "kaip mes juos visus padarėm" situacijomis. Liūdna, bet faktas.

Niekad neteko vaidinti kine, todėl labai sunku lyginti. Manyčiau, kad yra principinis skirtumas: RPG žaidėjas turi žymiai daugiau laisvės, negu teatro aktorius, ir pats valdo personažo charakterio vystymąsi, pats turi nustatyti, kokia reakcija būtų "geras atžaidimas" - jis neturi tam scenarijaus. Tai yra ir sunkiau, ir lengviau tuo pačiu metu. Sunkiau, nes neturi tokių tikslių gairių, kaip aktorius. Lengviau, nes gali pasirinkti tokią reakciją, kokią atvaidinti tau lengviausia.

Bet dauguma žaidėjų tiesiog nekvaršina sau galvos su visokiais atžaidimais. Liūdna, bet faktas.

Ir dar - bet kuris RPG palieka emocinį pėdsaką. Blogas žaidimas paliks tiesiog nusivylimą, susierzinimą. Geras gali palikti tiek teigiamą, tiek neigiamą pėdsaką. Žmogus, jautrus emocinei žalai, gali patirti tikrų tikriausią traumą. Aktorius nuo to yra kažkiek apdraustas - galų gale, jis iš anksto žino, kas atsitiks jo personažui.

P.S. O iš kur tu žinai, kad aš esu Dievo Azotho klierikas???

_________________
o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.

As cia rasau savo asmenine nuomone. Man sunku nera atvaidint todel kad pats pasidarau savo personaza ir jo lenteleje viskas juodu ant balto. RPG yra pramoga ir atvaidinti personaza yra enterteimento dalis. Tuo tarpu aktorius is to duona valgo ir jam tai yra pareiga. As nesu ipareigotas gerai atvaidint ir tai darau savo noru. Todel man lengva tai daryt.

_________________
it's all in your head

Filmuose yra kitaip. Ten yra darbas, o cia malonumas. Net is tokio poziurio is karto galima surasti kodel niekas nemoka uz malonuma.
Kitas klausimas yra ar Rp'eris gali tapti puikia zvaigzde. Tikriausiai ne, nes visu pirma kai vyksta Rp zaidimas, tai visgi zaidimas. Idomu kaip jums patiktu rp'inti, kai pasakes ka nors sulauktum pastabos apie savo fraze ir turetum ja kartoti keliasdesimt kartu? O kur dar emocijos ar kazkas pansaus. Kada Rp zaidimuose visiskai isvaididinamas liudesys, kada paskutini karta dirbtinai verkete, noredami parodyti savo gailesti zaidime?

//truputi nonsensas gavosi, bet gal kiti supras geriau negu as tai ka as norejau pasakyti//

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.

Na, nepainiokime „baikių“, kurias linksma papasakoti, ir įstrigusių bei stiprius emocinius išgyvenimus palikusių situacijų, kurias perpasakoti sudėtinga ir kurios žaidime nedalyvavusiems (ar ir dalyvavusiems, bet to neišgyvenusiems) žmonėms nepadaro jokio įspūdžio.
Man paprastai labiausiai įsimena tie momentai, kai suvokiu, jog mano veikėjas ėmė keistis „savarankiškai“, t. y. ne taip, kaip buvau numatęs.

_________________
„Ne tik levas GM, bet ir kaip zmogus gajdys“ (c) gre

Na, manau gana tikslus ir nuosirdus balsavimas. Ir geri komentarai, tiek Shizzaro, tiek XXIcentury, tiek kitu.

Nezinojau, kad tarp musu yra bent 6 Azotho klierikai Raimondas

Ne visa laika galima suvaidinti gerai ir pasirinkta charakterį. Teko matyti, net ir pačiam patirti, kai yra sukuriamas žaidėjas ir niekaip neišstengiama suvaidinti jo. Na tiesiog tas personažas būna per sunkus arba tiesiog neišstengiama suvaidinti jo. Taip ir filmuojantis yra kai perskaitai scenarijų tu pradedi tą personažą įsivaizduoti ir bandai ji suvaidinti.

Vaidinimas filme ir vaidinimas charakterio galima sakyti yra beveik tas pats. (čia vaidinimo atžvilgiu) Jeigu kalbant apie kitus dalykus, kai veikėjo atsigulimas į lovą ar bučiavimasis tai aišku filme tai daroma realiu būdų ir tikrai, žaidime visa tai galima įsivaizduoti ir visu atžvilgiu susitarus nuspręsti, kad tai įvyko. Na dar gerai – kauliuko metimas tai visą pagrįsti. Galima sakyti metimas prieš FEL (išvaizdą).

Teko stebėti, kai naujas žaidėjas ką tik susipažinęs su žaidimu ir jam paduotu veikėjui susidoroja taip, kad dar kitiems reikia pasimokyti. Čia buvo toks įdomus atsitikimas kai per vieną rengtą turnyrą DORADO buvo jau pats galas ir vyko finalas. Šturmas pilies, tai tam veikėjui buvo nukirsta ranka išdurta akis na ir visi kiti veikėjai ne kaip atrodė. Bet faktas buvo tas, kad tai jam niekas netrukdė ir jis net šokdamas iš kėdės rėkė kaip einame vyrai į šturmą pilies, žudykime priešą ir t.t. tai iki šiol atsimenu, kad jam buvo suteiktas titulas grafas (beje jis buvo iš Kauno). Tai kiek tekdavo susitikti jis sveikinausi ne kaip su Tomas ar Petras bet grafas.

Aš manau vaidyba kiekvienu atveju yra skirtinga ir individuali. Teko matyti kai buvo žaidžiama ir mirdavo veikėjas tai žaidėjai būdavo gatavi viska padaryti, kad tas veikėjas liktu gyvas, net vergdavo ar po daug metų kalba apie toki ir toki veikėją kaip istorinę būtybę, jo kažkada buvusius didvyriškus darbus ar kai būtų gerai jeigu jis čia būtų buvęs.

Nzn, ar čia tikrai geras roleplay'inimas. Jei man nukirstų ranką ir išdurtų akį, aš rėkčiau „mama, mamyte, kaip skauda“

_________________
„Ne tik levas GM, bet ir kaip zmogus gajdys“ (c) gre

Bet kiek suprantu ir realaus pasaulio istorijoje yra didvyriu, kurie su nukirstom rankom toliau vede kitus i ataka?

Ar visa tai mitas Raimondas

Bent jau taip „ant smūgio“ nieko į galvą neateina. Jei kas žino istorinių atvejų – sakykit.

_________________
„Ne tik levas GM, bet ir kaip zmogus gajdys“ (c) gre