|
Giedrius Vilpišauskas
ID
1.Klaidų ieškojimas.
Taip smagiai skaitėsi, kad buvau priverstas antrą kartą skaityti, jau ieškodamas klaidų. Jų yra nedaug. Smulkios ir neesminės. Kai kur sakinys galėtų būti sklandesnis. Šiaip autoriaus tekste nevartojami tokie žodžiai, kaip “durnelis” ar “stogas pavažiavo”. Tiesioginėje kalboje iš bėdos galima.
Taip pat man neįtikinamai suskambėjo pradžioje Orio keiksmas: “O, velnias…”. Kodėl? Manyčiau, jog pirmykštė, mamutus medžiojanti gentis nieko nežinojo apie velnią, nes žmonija ėmė velniuotis tik išplitus krikščionybei.
2. Dialogai
Patiko patys dialogai. Ne tiek, kas per juos atskleidžiama, kiek pati dialogų įvaldymo technika. Tai labai geras bruožas, kaip pradedančiam autoriui. Nors nežinau, gal Giedrius senokai jau rašo, nes man jaučiasi neblogas literatūrinis įdirbis, o gal autorius turi gerą literatūrinę klausą.
Tiesa, man pasirodė kad kartais dialogai per ilgi, grasinantys virsti monologais. Šiame internetiniame variante, nieko tokio, bet knygos puslapyje, pavyzdžiui, ten kur gydytoja aiškina herojui apie pakitimus jo galvoje, “kompas” išmetė 776 ženklus, o tai užimtų daugiau nei puse knygos puslapio. O situacija dramatinė. Norėtųsi, kad herojus bent emociškai įsiterptų, pertrauktų gydytoją, ko nors jos paklausdamas. Tik tiek.
Bet tai grynai mano asmeninis požiūris. Tiesiog, įvertinus kūrinio dialogų visumą, jų darybą, skambesį ir atkreipiant dėmesį į kūrinio nuotaiką, vardan kūrinio darnos man taip norėtųsi.
3. Smulkmeniškumas
Būtent dėl tos pačios ID nuotaikos, siekiant išlaikyti spartų tempą, manau, rizikinga smulkmeniškai aprašinėti kaip herojus bėgioja kruvinais koridoriais ar keberiojosi stogais. Man toks knebinėjimasis numuša kūrinio tempą, nes tuo pat metu man kur įdomiau būtų buvę, jei autorius būtų leidęs pažvelgti kaip tie bepročiai su karingu seržantu priešakyje kažkur pastato viduje lupasinasi su tigru.
4. Monolitai
Taip pat, gerbiamas Vilpišauskai, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į kitą detalę, į patį teksto erdvinį tūrį, kitaip tariant, vizualinį vaizdą, nes tarpais susilipdo tokie vientiso teksto blokai, kad tokį “monolitą” reikia skaityti bijant pamesti eilučių tvarką. Manyčiau, kad nesunku užakcentavus kokią mintį, pradėti sakinį iš naujo. Tai palengvintų skaitymą, padarytų jį “greitesnį”, o kūrinio tekstą – komunikatyvesnį, patrauklesnį akiai.
5. Herojai
Sunku trumpam kūrinyje sukurti įsimenančius herojus. Tačiau ne G. Vilpišauskui. Dialogai pakankamai individualizuoja veikėjus. Dzūkuojantis sanitaras. Išmintinga gydytoja. Pakvaišęs seržantas (šitas netikėtai įvestas personažas suteikė kūriniui antrą pagreitį, puikus sprendimas). Antropologas Romas irgi pakankamai ryškus, gal tik trūko pagrįstumo dėl jo “nešvarios” kalbos, bet kai pagalvojau, jog taip ko gero atsitiko dėl nevykusio persikėlimo laike, tai mažiau kliuvo.
6. Artūras Klarkas
Perskaitęs ID, iškart prisiminiau A. Clark novelę iš knygos “2000 metų odisėja”. Seniai ją skaičiau, gaila, kad dabar neturiu po ranka, bei esmės tai nekeičia. Atleiskite, jei kur susimausiu. Taigi, toje novelėje, kiek pamenu, rašoma apie archeologus, berods, tėvą ir sūnų, kurie kasinėja aplink Egipto piramides. Naktimis girdėti žvėries riaumojimas. Kažkuris iš jū pradingsta. Paskui tęsiant kasinėjimo darbus, tūkstančio metų senumo žemės sluoksnyje atkasamos džipo padangų vėžės ir žvėries letenos.
Ne, jokių būdu, nemanau, kad G. Vilpišauskui jo idėja šovė perskaičius šitą novelę, o jeigu taip ir būtų atsitikę, sakyčiau – meistras! Klarko novelė tik davė impulsą naujai idėjai, o G.V. puikiai ja pasinaudojo sukurdamas savo, visiškai naują ir originalų apsakymą.
Prisiminiau todėl, kad palyginčiau. Nes lietuviškų fantastinių apsakymų srityje nematau jam lygių, o perskaičius ID pabaigą, man nuėjo lygiai toks pats malonus šiurpelis, kaip aną Artūro Klarko novelę.
6. Pabaiga
Apsakymas sukonstruotas kone “firminiu” principu, kai gyvatė pabaigoje apžioja savo uodegą. Bet man kyla šiokia tokia painiava, nes susidaro begalybės įspūdis. Pasvarstykim: Romas- tigras atsiranda 11:43, nusiveja prižiūrėtojus, o 12:07, už 24 minučių iš pirmykščių laikų atkeliaus Romas-ne tigras, kuris vos žengęs žingsnį pašiurps nuo sudarkytų prižiūrėtojų lavonų. Kas atsitiks paskui – mes jau žinome.
Kokia pabaiga? Pasaka be galo? Kokiu būdu siužetinė gyvatė pačiups savo uodegą, kad viskas stotų į savo vietas? Ar ji vis gaudys savo uodegą? O gal čia toks ir buvo autoriaus sumanymas?
Šioje vietoje pasiduodu.
Būtų įdomu išgirsti gerbiamo autoriaus nuomonę. Galbūt aš ką nors ne taip supratau.
7.Kitų skaitytojų pastabos
dėl plėštinių žaizdų
Man nė į galvą nešovė, kad čia blogai, nes tigras juk ne tas apie kurį rašoma zoologijos vadovėliuose. Nepaprastas - jame įsikūnijęs žmogus, todėl gerkles laisvai gali plėšyti.
Dėl epitetų pertekliaus.
Gal poroje vietoje... Bet itin nekliuvo. Išlaikyta. Kaip tik tekstui suteikė plastinio bei emocinio raiškumo. Gal taip pasirodė dėl pačių sakinių darybos, kurie kartais per ilgi, kartais ne tokie sklandūs, galėtų būti grakštesni, kertantys į tikslą.
Dėl chalatų
Aš tai nesiimčiau spręsti, kokia med. Personalo uniforma buvo 1931 m. Be to, koks skirtumas? Juk tai nėra realistinis apsakymėlis a la “Cukriniai avinėliai”.
Dėl skalpelio, švirkšto ir kitų med. instrumentų.
Nesu gydytojas, todėl man viskas įtikinama.
Dėl straublio
Aiškiau ir būti negali, nes kalba Oris, sako, va šituo… Taigi rodo savo klausytojams, kad pasakojimas būtų vaizdingesnis.
Dėl Maumaz pastabos apie pasikasymą
Čia sutinku. Nuokrypis. “Pasikasė kiaušinius”. Kam to reikėjo? Ką tai davė? Kad parodyti drąsą, jog sugeba pavartoti nelabai vartojamą tokio pobūdžio kūriniuose žodį? Nežinau. Su “tais kiaušiniais” reikia elgtis kaip su kiaušiniais. Ir apskritai, norėtųsi truputi švaresnės kalbos, dalijant epitetus kitiems veikėjams ar herojui reiškiant emocijas.
Dėl trumpinimo
Taip, pritariu. Kai kur galima sutrumpinti vardan apsakymo kokybės.
8. Paskutinė pastaba
Man štai kas dar užkliuvo: vardo “Romas” vartojimas. Apsakyme pavartotas daugiau nei 70 kartų. Norėjosi, kad vietomis autorius įterptų sinonimą, kitaip pavadintų herojų. Nuo to būtų tik laimėjęs.
9. P.S.
Apsakymas patiko. Mano nuomone - geriausias 2004m. Kuo geriausias? Be išvardintų dalykų, pridursiu – stipri ir gera intriga, neblogai sukomponuotas, netikėta atomazga – viskas ko reikia, kad taptu geriausiu. Todėl darau sau išvadą: jei G. Vilpišauskas atkakliai sieks įvaldyti rašymo meistrystę, progresuos ateityje, tada (pagaliau!) turėsime stiprų fantastą, kuri visada bus malonu skaityti.
Sėkmės, Giedriui.
|
Login
FAQ
Search
