Štai perskaičiau vieną kūrinėlį, mestelėjau keliolika kritinių, net redaktūrinio pobūdžio pastabų. Žinoma, ir savo įspūdžius. Žinoma, tai subjektyvi kritika, nes nesu profas, bet kam įdomu, tas teskaito....
Mirmeka Alba „Atvėrimas“
Lauke arba lijo, arba nelijo.
Arba atvirkščiai.
( super intriga. Galvosūkis. Jei arba- arba, tai kaip dar gali būti “arba atvirkščiai”??? Ką reiškia tas “atvirkščiai”? Arba nelijo, arba lijo? O kokį reikšmę “neša” –atvirkščiai? Tris kartus pavartotas “arba” – stiliaus klaida. Be to pirmame sakinyje reikėjo vartotinas tik vienas “arba”. Pasiūlymas: Nesuprasi, lauke lijo, ar man vaidenosi lietaus teškėjimas)
Aš prasimerkiau, kad pažvelgčiau per langą, nes klausa nieko konkretaus nesakė.
(
Oho, kalbanti klausa? O aš maniau, kad klausa skirta ne sakymui, o girdėjimui. Pasiūlymas: Bet klausos nepasiekė joks garselis.)
Tai, ką pamačiau, buvo ne itin panašu į lietų. Nors negali labai kategoriškai sakyti - į ne lietų - irgi.
(tvirtinti; Apskritai, dirbtina konstrukcija. Pasiūlymas: Pakirdusi iš pusiaumiegės būsenos, nebuvau tikra , kad šitaip gūdžiai šlamėti gali vien lietus) (Vaje, brūkšnelių technika…Dirstelk į “Lietuvių kalbos žinyną”. Pirmasis leidimas 2003 m., “Šviesa”, pusl. 354 ).
Už lango tyvuliavo vanduo. Ir tai, ką palaikiau lašų kapsėjimu, iš tiesų ir buvo lašų kapsėjimas, tačiau lašų,
(kertasi trys du tos pačios reikšmės žodžiai, klaida) besiskverbiančių per išsigaubusių nuo spaudimo
(Nuo kieno spaudimo? Oro slėgio, vandens, ar išorės priešų? Neaišku.) langų sandūras. (gal rėmus ar stiklus? Taip tiksliau. Nes sandūra – sudūrimo vieta, tada, vadinasi, rėmų…)
Ant grindų telkšojo grėsmingos balos.
(5 balai, šaunuolė.)
- Šventas Kašalotai ir šventas Poseidonai! - išsprūdo man. Bloškiau antklodę ir agurkų skridinėlius nuo savęs šalin. (
Tiksliau- nuo veido, bambos, kojų ar tos pačios antklodės, nes antklodė irgi buvo ant tavęs, o ne palubėje…)
Kodėl pasaulio pabaiga būtinai turi ateiti man prigulus poilsio?!
Na taip, per visus langus vaizdas buvo toks pats.
(Per visus langus būti vaizdas negali. Priešdėlis “per” šiuo atveju nevartotinas, nes žymi vietą, kurio paviršiumi vyksta judėjimas. Per visus langus nusidriekė šešėliai – taip gerai. O šiuo atveju būtina vartoti priešdėlį “už”; už visų langų – taip gerai. Nes priešdėlis “už” žymi vietą, esančioje kitoje pusėje, o vaizdas juk ir buvo už langų)
Žalsva prieblanda, aukštai viršuj blizgantys atšvaitai, stogų atspindžiai ir ribuliuojantis saulės diskas.
( ar yra vartojama vien “Žemai apačioje”? Jei “aukštai”, vadinasi aukštai, o jei aukštai viršuje – tai kieno viršuje? Prašosi paaiškinimo, nes ir taip aišku, kad aukštai yra tas, kas viršuje)
- Kelkitės, tinginiai! - suriaumojau sargybinės tarpduryje. Visi keturi man priskirti kariai pašoko nuo gultų, vos nepasmeigdami vienas kito ietimis. - Kas darosi???
(keista, kad apsisapnavę, tokie liurbiai vien kito ietimis nepersmeigė, be to neteko skaityti, kad sargybiniai lovose miega su ietimis. Su panomis, taip… 
)
- Kką?..- viršila įbedė į mane apsimiegojusias spanges.
- Už langų vanduo.
Aišku, kol nepamatė, jie tuo nepatikėjo.
- Jūs nieko negirdėjote? Jokių įtartinų garsų? Triukšmo, šniokštimo?
- Ne… Belderis knarkė… Daugiau nieko.
- Hrrr, - suurzgiau. - Kaip jūs išvis drįsote miegoti?!
(šaltai, per maža emocijų, man to “Hrrr” per maža, o “?!” menkai gelbėja)
- Vyriausias Žynys leido. Buvo užėjęs, sako, vyrai, pailsėkit jūs bent kartelį… Arbatos išvirė… - mirkčiojo ir mikčiojo viršila.
(Atsiprašau, bet nuo kada “Žynys” rašomas iš didžiosios? Tai bendrinis, plačiai literatūros kūriniuose paplitęs žodis, o ne vardas. Kaip kunigaikštis, traktoristas, šungaudys etc).Beje, nesijaučia, kad viršila mikčioja. Daro pauzes, bet skiemenys nelenda atgal gerklėn.)
Aš prisiverčiau susivaldyti. Mielai parodyčiau šiems žiopliams “poilsį”, bet dabar reikėjo juos tausoti skubesniems da
rbams. Tuoj pat nuvariau nevykėlius užkimšti visų plyšių namo sienose. Jie,
(kablelio nereikia) linksėdami ir kartodami (
dvitaškis, ar kablelis, tačiau po kablelio jokių kabučių nereikia) “Taip, ponia, viskas bus padaryta, ponia”, išsiskirstė po kambarius.
Tuo tarpu man reikėjo apmąstyti susidariusią padėtį.
Visų pirma, mano namas dauboje.
Visų antra, Vyriausias Žynys gyvena rūmuose ant aukščiausios miesto kalvos. -
(kartojasi tapatūs žodžiai. Paprasčiau: mano namas dauboje, o žynys įsikūręs…)
Trečia,
(keisti:Be to, o be viso šito) jam seniai nepatinka mano populiarumas tautoje.
(
laikraštinė frazė. Betrūksta, “nes mano paskutinis singlas tapo platininiu”. Keisčiau: jam gyvo kaulo įgriso, kad tautoje esu mėgstama, žinoma ir garbinama, lyg kokia deivė)
“Aktorės ir manekenės turi žinoti savo vietą, o jei nežino, galime nurodyti - ji kur kas toliau nuo šventų apeigų ir valstybės valdymo, negu joms atrodo.” Taip jis neseniai yra parašęs viename slaptame atsišaukime, - tiek slaptame, kad jį galėjo perskaityti kiekvienas miesto bamblys, sugebantis atskirti A nuo B. Tiesa, liaudis nelabai kreipė dėmesį į Žynio bambėjimą. Jie
( “Liaudis” ne “jie”, o “ji”, linksnis…) jo nemėgo. Jie mėgo mane
( mėgo-nemėgo, susipuola. Keistina: “jo nevertino, Liaudžiai žynys kelė koktumą, tas senas krienas nebuvo prasčiokams prie širdies, o man, jaunai ir žavingai, klojo po kojom meilę ir pagarbą.)
Tai, kad buvau aktorė, manekenė ir viena iš kulto vadovių, jų netrikdė. Atvirkščiai. Kam gi malonu stebėti seną pūzrą, nevėkšliškai atnašaujantį vaisius ir duoną dievams… Visi nejučiom lygina (
jei “stebėti” anksčiau buvo, tai dabar “Lygino” turėtų būti) vynuoges su jo mėlyna nosimi, paplotėlius - su atlėpusiomis jo ausimis, arbūzus - su gigantiška sėdyne, o gydomąsias šaknis… šaknis - su kreivais jo pirštais, kurių kiekvienas lenktas į save tiek, kad keista, kaip jis dar kažką prisiverčia paleisti iš rankų.
Kas kita - mūsų kuopelė. Žmonėms spjaut (
nusipjaut; jei spjauti, tai turi sekti nuoroda į ką?), kiek mes išmanom tikėjimo subtilumus ir kiek senovinių traktatų esame perskaičiusios. Užtat mūsų budėjimo dienomis jie plūste plūsta į šventyklą. Nes vaizdas, kurį jie ten mato, patrauklus ir estetiškas.
(kuo?Neaišku, kuo tas vaizdas patrauklus ir estetiškas.)
Kažin, kaip mano kolegės? Demija, Klaudija, Nomė turbūt dabar irgi miegojo popietinį “grožio miegą”.
(
Miegoti miegą? Khm khm…)
Na, Atalija, matyt, vėl bėgiojo po sodą, bet jei ji ir priburbuliavo, nedidelis nuostolis, - tokio stiliaus blondinių dar turime su kaupu.
(Kas turi atalijų? Žynys? Kuopelė? )
Taigi, jei šitas bjaurus potvynis žmogaus darbas, vadinas, Žynio , o jei Žynio, vadinasi jis atidarė Galimybių Vartus.
(kartojasi “Žynys”, norisi sinonimo, pvz., tas atlėpausis. “Vadinasi” vėl kartojas: tikėtina, galimas daiktas, net neabejoju ir t.t.)
Jis pernelyg neatsargus… Pagalvojus, kas galėjo per juos įsprūsti į mūsų pasaulį, net šiurpas kratė. Neapdairus mūsų Žynys, nėra ko ir kalbėti… Lengviau būtų mus visas nudėti po vieną ar krūvoj, negu imtis tokių beprotiškų sprendimų. Ką gi jis tuo pasieks? Gal taip įrodys miestelėnams, jog mūsų keista ir kraupi mirtis - aukštesnių jėgų kerštas už šventų dalykų niekinimą, ką mes, pasak jo, nuolat darome pačiu savo egzistavimu?
(Nelogiška. Kaip kažką galima daryti, vien savo pačių egzituojavimu? Egziztavimas – neveiklumo požymis.)
Ne, jei jis iš tiesų to tikisi, tai…
- Šeimininke, duonos minkštimas baigėsi, - išdygo ant slenksčio Belderis. - Nebėr kuo klijuoti. Buvo likę tik trys kepalėliai…
(kad išryškinti vėliau sekantį teiginį, tiktų pridurti: O kitus trisdešim du ėėė… vakar suėdėm.)
Štai dabar pabandykit pasakyti, kad pačios kvailiausios yra manekenės. Tokią problemą išspręstų bet kas iš jaunylių grupės, kurią pati dresiruoju laisvalaikiu.
(Dresiruoti? Dresiruojami juk gyvuliai, nebent manekenės tokia gyvūnų veislė…)
- Nueini į podėlį. Atsidarai indaują. Ten dar pilna šito gero, ėdrūne. Dink!
Viena nauda iš šitų puspročių - jie simpatiškai raumeningi, be to, moka parodyti, kaip džiaugiasi, jog yra protingesnių už juos.
(5 balai)
Gerai, šitas reikalas sutvarkytas. Grįžkime prie Žynio. Jis ateina, užmigdo manąją apsaugą, tada užlipa į nepavojingą vietą ir atidaro Galimybių Vartus. Iškviečia iš ten daugybę tonų vandens ir užtvindo daubą, kurioj mes gyvenam.
(
šita teksto dalis skamba silpnai, kaip telegrafo tekstas,kaip apsakymo planas, kaip sinopsis antrarūšiam filmui.)
Ak, visi mūsų rožių krūmai! Oi, atkentėsi tu, storašikni, kai mes išsikrapštysim iš šito povandeninio kalėjimo… Reikėtų išsivirti šokolado, kad smegenys geriau veiktų. Bet tik sau. Tie keturi mulkiai nenusipelnė.
(storašiknis – gerai)
Aha, kur mes baigėm? Jis
(Kas? Nes toliau ir vėl – “jis”) mano, kad nesugebėsiu išgrūsti šito skystalo atgal, kur jis buvo! Ne, čia, brolyti, tu klysti. Vartus ir aš moku atverti. Nuo to laiko, kai mes priėjome prie šventų knygų ir pastūmėme tave bei tavo falocentristinę partiją ( nieko sau posūkėlis! Falocentristinė partija. Tai gal žynys falo neturi, kad taip biesinasi ant aktorių ir manekenių?) į šoną - nepatiko, tiesa? - galime daryti viską, ką tik Jėgos leidžia. Gal jau pamiršai, kaip išžvejojau iš anapusybės visą Kristiano Dioro vasaros kolekciją? O rapidinė kamera? (5 balai) Cha! Apskritai, didelio proto Atvėrimui nereikia, kad ir ką tu galvotum apie jį ir apie mane… Vanduo, jūrų šunys, piktos medūzos ar elektrinės rajos - man visiškai nusispjaut. Tuoj pasiimsiu burtų knygą ir… Kur tas prakeiktas talmudas?
(Nesuprantau, o prie ko čia talmudas? Juk tai ne burtų knyga, o žydų buities, religijos ir istatymų rinkinys, ir su tokia knyga burti?.. Gerai, kad ne iš “Evangelijos pagal Luką”)
A, tiesa, už kosmetologijos žurnalų… Štai, prašau: kiekvienas pašvęstasis, kuriam reikia pakartotinai atidaryti… tralialia, viskas čia labiau negu aišku… Aha… Ir dar su dainomis, kad sklandžiau eitųsi, suprantama, dainuoju aš puikiai. Tik reiks prisiminti kokią didingesnę giesmę. Doooo, dooo, liaaa…
(Oba, burtų giesmės giedamos pagal talmudą? Bet kad ne žydiškai giedama, o gal čia balsą lavina – do-re-mi… )
Nesuprantu, ko tas Žynys tikėjosi?! Jis gi žinojo, kad turiu visas reikiamas priemones po ranka.
(
skamba laikraštiškai. “Ėmėmės visų reikiamų priemonių penkmečio planams įvykdyti; įsigijo visas reikiamas priemones” paprasčiau, pzv: Lyg nenujaustų, kad mano rankose visi jėgos svertai).
Ir langų net nepravėrė išeidamas, ir duris uždarė tvarkingai, pasipūtėlis. Žinoma, jis manė, jog neverta teptis rankų, padarysiu kokią nors klaidą ir man nepasiseks, ir kaltė už mirtį mano kris tik ant manęs pačios...
Norėtum, bičiuli.
Norėtum, senas kvaily.
Aš klaidų nedarau. Ir filmuojant man daugiausiai prireikia 6 dumblių. Tfu, dublių.
Oi!
Šokoladas!
Po velnių, visa viryklė apibėgo… O kokia smarvė! Reikia atidaryti langą ir išvėdin…
(
Pabaiga? O lia lia. O tai priėjusi prie lango, herojė nepastebėjo, kad jis apmūryta ruginės duonos špakliumi, o už lango urduliuoja vanduo, net sandūros gaubiais lyg kokia skraidančios lėkštės nuo perkrovų?)
Bet šitą situaciją gelbėja šauniai pakištas epizodas apie 6 dublius; juk gal tik iš šešto karto jai pavyks atidaryti langą, o ten, žiūrėk, čyr vyr vyr pavasaris, šeškai, stumbrai irgi kiaunės uosto šokoldo degėsius, špokai – irgi - tetervinai giesmes aukštyn viršuj, apačion žemai treliuoja, o rožės, tos magišką vandens antplūdį niekais pavertusios rožės, lyg užburtos, lyg saulėgražos kelia kuplias galvas į saulę… O žynys, tas storašiknis krienas, falaocentrinės partijos oligarchas, graužia agurką ir skėsčiodamas šakniavaisių rankutėmis, laido prakeiksmus: “Mazafaka! Vanduo baigėsi! Vėl tų šliundrų neišploviau! Atidarykite, žalčiai, dambas, paleiskite krioklius irgi silosą, ir lai lyn, lai lyn lytus…”
O jei rimtai, tai šita idėja jokia “viva color”, susigiminiavusi kaip mano marškiniai su užpakaliu. Nuskenuota, perdirbta, nukoverinta ne iš talmudo ar kitų šaltinių, o iš anekdoto.
Sėdi trys kaliniai kameroje. Braukšt, įmeta naujoką.
- Ei, kiek gavai?
- Dešimt metų.
- Už ką?
- Už rūkymą.
- Kaip tai už rūkymą?
- Matote, aš parūkyti norėjau ir atidariau orlaidę.
- Na ir kas? – stebisi visi.
- O tas, kad aš tarnavau povandeniniame laive…
Beje kur čia fantastikos draivas? Kad herojai: Žynys, aktorės ir manekenės, bei sargybiniai? Kad prasidėjo potvynis? Gal toji pokvailė blondinė nesuprato, kad HES užtvanką Žynys pasprogdino ir išsigalvojo kažkokius Vartus? Ir kam tas aiškinimas, kas populiarius, kas ne? Neaiškios nei vietos, nei laiko literatūrinės kordinatės. O visi veikėjai tokie jau kvaili, kad ne juoką, o užuojautą ima kelti.
Login
FAQ
Search
O "Pabėgimas" vis tiek lievas filmas - ko verta vien Rusijos med. seselė su "Dolce et Gabbana" ir prie džipo vairo 