Klausydamas visų šitų kalbų, Gurdas vis labiau kaito - jo rudas veidas darėsi kakavinis, o akis užliejo kraujas. Jis staigiai išsitiesė, apsisuko, išsitraukė kardą ir kirto per pirmą pasitaikiusį baldą - ko gero, tai buvo koks stalas ar kėdė, kuris nuo smūgio išlakstė į šipulius. Kai jis atsisuko į kolegas, jo veidas vėl buvo ramus, akys normalios. Ramiu, beveik žaismingu balsu jis kreipėsi į Olivje:
- Gerai, tada aš papasakosiu, kaip viskas buvo. Šitos brangenybės, o tiksliau, tas numeris ketvirtas, turi kažkokią reikšmę Liverino politiniuose žaidimuose, ir Vagių gildija tai žino. Nenorėdami, kad mes (o tuo pačiu ir hercogas per seržantą) tai rastume, jūs užsiundėte Obradą savo smogikais ir jie nužudė grafą, tada čia - juk namas priklauso gildijai, tiesa? - susitiko su pirkėju - galbūt vietiniais "paladinais", - Gurdas šį žodį ištarė paniekinamai, - galbūt pirkliais, galbūt kažkurio kulto šventikais, galbūt kitos valstybės šnipais... Tačiau pirkėjas nusprendė nemokėti, nužudė jūsų žmones ir pabėgo su ta paslaptinga brangenybe. Ir žinot ką? Man nusispjaut. Vienintelis mano tikslas - ištraukti iš cypės Fredį. Bet nustokit pūst sumautą miglą į akis ir vaizduoti Šerloko Holmso ir Matos Hari hibridą
