Gal paveluotai, bet norejau pakomentuoti ka sake Adis.
Jei laikysime, kad "RPG" susidaro isijautimas i veikeja, tai tikrai ir first/third person shooteris ("Drakan", "Oni"

) ir adventure ("The Longest Journey"

) ir pusiau RPG ("Quest for Glory" ciklas

) gali buti "RPG".
Ko praktiskai nera kompiuteriniuose RPG ir turbut todel ju zmones nenori pripazinti tikrais RPG, tai didelio masto idomaus netiesiskumo. T.y. dazniausiai, net jei gali pasirinkti viena is keliu variantu, tai arba tas pasirinkimas lokalus ir nepakeicia didziojo tikslo ("uzmusti pagrindini blogiuka"), arba pakeicia si tiksla trumpai ir radikaliai (nuejai i kaire - uzmusi blogiuka, nuejai i desine - neuzmusi). Taip pat atsiranda "laisvu" RPG kaip pvz. "Morrowind", kur galima pasirinkti bet ka ("o as eisiu tiesiai!"). Bet dazniausiai, jei yra didele laisve, tai nebera idomaus siuzeto. Zmogus-meistras gali, nepaisant zaideju pasirinkimu, vystyti idomia linija, nes yra samoningas ir tai daro "online" tuo pat metu, kai zaidejai pasirenka. Kompiuteris gi nera samoningas ir programuotojai turi sukurti idomias linijas is anksto. O tai iskart salygoja, kad kai kurie pasirinkimai nuves i nuobodzias kryptis (nuejai tiesiai - ejai, ejai ir nieko...). Todel ir kalbama, kad cRPG nera tikras RPG ("o as negalejau pasibelsti i ta nama, o jei ir galejau, tai nieko nedave")
Beje, realistiskumas iki panagiu (maistas, miegas), nebutinai privalumas tiek kompiuteriniuose, tiek stalo rpg. Jei laika leidi tam, kad kasdien nuobodziai medziotum zveriena vakarienei, o ne tam, kad pvz. ieskotum kaip nepastebetas patekti i pili, tai realizmas gali greitai atsibosti. Reikalingas balansas, kuri tiek geri meistrai, tiek geri cRPG sugeba atrasti.
Role-model Raimondas