Pakraipos nesupratau kita prasme. Kuklia nuomone, dramos žiūrovas turėtų įsijausti/užjausti/pajausti veikėjus, sekdamas siužetines linijas „sirgti“ už ką nors ar ko nors nekęsti. Manau, jog šiame filme iš žiūrovo norima, jog jis taip reaguotų – pasakojamos savaime pakankamai dramatiškos ar bent draminės istorijos. Kartais gana rimtai. Bet žiūrėjimo metu man beveik neliko emocinių resursų rūpintis dėl veikėjų likimų – juos išnaudojo kaifavimas nuo atmosferos (šiuo tuo panašios ir į „Pamestų vaikų miesto“, ir „Brazilijos“) bei širdingas žvengimas, tarkim, finalinės dvikovos metu (tai iš vis tokių dvikovų šaržas, išreikštas detalių bent iš trijų kitų filmų suvertimu į krūvą). Sutinku, jog tai labai subjektyvu.
Tai kaip cia dabar isejo.

Tiesiog imam ir prisipazystam, kad paskaitos apie blogi ir mazesni blogi metu buvo kaifuojama ir zvengiama ir nesigilinama i subjekta?

Is kur tada tiek kritikos ir analizes?
Avatare – tik ryžtinga akiniuota moteriškė, nesibaidanti jokių nemirėlių ir savo pažiūras reiškianti griozdiškais kaklaraiščio segtukais 
As visada sakiau, kad moteru poziuris man nesuprantamas, jau nekalbant apie ju motyvus.
