|
“Ultramarininės akys”. Anekdotas. Kai kam gal ir gali sukelti negudrų juoką, bet originali šito anekdoto versija skambėjo geriau.” –Žinai, kad mūsų laiptinėje yra gėjus? – Kas toks??? – Pabučiuok, pasakysiu…”
“Alfa vilkės sindromas” – fantastika, kad dvi irzlūnės susitaikė ir vers “bosą” iš krėslo? Buitinis- kontorinis vaizdelis, išskyrus eksperimentą su virtualiu kurortu
“Super anti–spam 3000” – šitas patiko, nors ir liko techninių klaustukų: jei “Anatolijus” sugebėdavo kietąjį kompo diską ištrinti, tai kaip spameris dirbo su kompu ir varė šiukšles į šeimininko elektroninį paštą? O diskelis ore veikė, ne kompiuteryje, kad negalėjo įsigauti į duomenų bazę? Beje, prokurorai neveda tesimo procesų. Tai teisėjo prerogatyva.
“Čempionas” – irgi nieko, tačiau prasikiša lėkštas stilius, daug pasikartojančių žodžių. Susidaro stiprus įspūdis, kad monologas – vaikigalio, o ne hyper smegenų, sugebančių užkalti milijonus.
“Erkės” – plagiatas ar perdirbinys, nežinau kaip pavadinti. Še tau ir kritikai-mėgėjai. Iškniso, bjaurybės. Panašu, kad ne “atsišaudyti”, o bėgti nuo taiklių strėlių p. Hertai bus “pramoga”.
“Labai stiprus ryšys” – labai silpnas ryšys su fantastika. Bet koks estrasensas gali priburti tokių vėjų, bet kai neišeina įprasminti, tai ir lieka vėjų vėjai…
“Atmintis” – o kur valkata pasidėjo, dvokiantis per kelis metrus nuo elgetos? Jei “lyg valkata”, tada O.K., o taip, lyg pačią autorę ištiko sklerozė. Taip, apie skleroze anekdotai irgi buvo kažkada populiarūs, nepamiršo autorė, visai nieko pajuokavo ta tema.
“Netikėtumas” – pabaiga netikėta. Kaip kaimo šokiuose. “Gausi į galvą” – pasigirdo tylus balselis už nugaros. Atsisuko ir - nepatikėsite! Gavo! Nespėjo nė pamatyti nuo ko – nuo Zeniaus, Broniaus ar Boleslovo. Peilis, kurį laikė tarsi įsivaizduojamą blasterį, nulėkė po kultūrnamio kėdėmis, ir tik kitą rytą Genė, vilkinti valytojos kostiumą, rado peilį ir pripjovė juo tris humonoidus, kurie šlaistėsi apie kultūrnamį, nes vėlgi ar tai Zenius, ar tai Bronius nuvarė jų skraidančią lėkštę. “Kiek jūs čia, vaikeliai, kankinsitės, - paglostė dideles kampuotas ateivių galvas ir peilis kaip žaibas ore! Šmirkšt, šmirkš! Ir pakasusi bjaurybes po kultūrnamio pamatais, nuvėjo į trobą.
“Naujieji hakeriai” – fantastika, kad po tiek laiko iš šnekamosios kalbos neišnyko rusicizmai. Šitą reiškinį vertėjo patyrinėti atidžiau. Toks slengas neatitinka įsivaizduojamo laikotarpio, daro kūrinį neįtaigų, bet, matyt ,būtina buvo “šustrai” rašyti. O idėja man visai nieko, patiko.
“Primadona” – antrą kartą ant to paties grėblio! Juk idėja nušvilpta, negi taip malonu lipdytis plagiatorės etiketę?
“Skiepai
Subalansuota „katavodams“ ir „sabakavodams“ (© Radioshow), bet tinka ir kitiems” – visai silpna. Virusas, DNR…Kartojasi. Bet nė velnio tas virusas neveikia, jei gali apsispręsti žaibiškai: skiepai į šoną ir Baris keliauja į kaimą, kur senatvėj ant skiedryno, visas apžabalęs, gaus į makaulę kontrolinį šūvį nuo pasiskiepijusio fermerio. Neįtikinama. Taškas.
“Užsakymas Nr. 1249” – šitas man geriausias. Patiko idėja. Tačiau bėda ta, kad po laipiojimo ant grėblių, imi nebepasitikėti autore – o gal vėl nuo kažko nužiurkino idėja? Taip pat nusibosta ta ištisai eskaluojama dialogo forma. Taip suprantama. Nes kur autorė pereina prie teksto – stumdo sakinius kaip vagonus, jokio grakštumo, o ir pats rašymo stilius nemalonus, nebūdingas, sakyčiau, moteriai, kažkoks “gatvinis”.
Na, o tas faktas, kad autorė kritikus-mėgėjus ir skaitytojus suplaka į vieną kategorija, ir šaiposi iš teorijos, kad skaitytojai visada teisūs bei iš polemikos su jais, pasak jos pačios, daro smagų “atsišaudimą”, va šioje vietoje tiktų pasakyti, kad lazda turi… Bet bus banalu. Surizikuosiu būti originalesnis: “Jei įsivaizduoji priešais save matąs didelę rašytoją, pažiūrėk ar aukštai saulė – gal tai tik rašytojos šešėlis”.
|
Login
FAQ
Search
Shalmukas tai ohoho!
