Netvirtinsiu, kad “Dozorai” yra šedevras, bet tikrai IMNSHO nenusipelno tokios kandžios kritikos. Nors gal kiekvienas mato vis kitokius trukumus… Pvz., pirmasis “Nakties sargybos” epizodas mano manymu yra silpniausias – už kilometro matosi ne itin vykęs vyriškio bandymas rašyti moters vardu…
Ypatingo “didžiarusiško pasididžiavimo savimi bei paniekos visiems kitiems” tikrai nepastebėjau (bent ne daugiau, nei kitos tautybės fantastų pasididžiavimo savąją), tai po gi kaip ir sovietmečio nostalgijos; atvirkščiai, kiek per dažnai tampoma tema apie “nevykusį socialinį eksperimentą”, nors suprantama, kad šį tema Rusijoje dar ilgai išlaikys savo aktualumą. Gerio ir blogio tema yra kruopščiai išanalizuota, ir, nors geris ir pasirodo esąs toli gražu ne baltas ir pukuotas, nenusileidžiama iki pigiaus kvazidualizmo “sila noči, sila dnia – odinakova fignia” ( citata, beje, priklauso ne Lukjanenko, o V. Pelevinui. Tik pas Pelevina ne “fignia” 
. Tiek tos…) – ši filosofija paliekama Inkvizicijai. Pagrindinis veikėjas yra normalus žmogus, abejuojantis, klystantis, ieškantis; tikrai tipiškas postsovietinių laikų jaunuolis. Žinoma, erzina ne kartą per knygas ekspluatuojama universali išeitis – nesikišti.Žodžiu, aš knygas vertinčiau aštuntuku. Ir jos tikrai pagerino mano nuomonę apie Lukjanenko, ankstesnė jo kuryba didelio įspudžio man nepadarė; gal jam išejo į naudą bendraautorystė su Vasiljevu...
P.S. Cituoju “…S. Lukjanenko ar V. Vasiljevas yra nuotykinės literatūros rašytojai, o ne filosofai ar įžvalgūs psichologai.”
Kiek žinau, Lukjanenko pagal specialybę kaip tik yra psichologas. Gal tiesiog mes kažko šitoje psichologijoje nesuvokėm?
lauksim oficialaus patvirtinimo is eridano
