REISAS
Mūsų traukinys visu greičiu lėkė į nebūtį, bet mes to nežinojome, todėl ramiai ruošėmės pirmai kelionės nakčiai.
Važiavome iš Vilstono į Ešlį, kelias ėjo negyvenama šalies teritorija ir turėjo trukti dvi su puse paros. Pakeliui nebuvo nė vieno sustojimo, ir peizažą – pilką, negyvenamą dykvietę – pagyvindavo tik reti miškeliai ir keletas upių.
Sąstatas buvo didelis – trisdešimt šeši vagonai. Jis išvykdavo iš Ešlio, du traukinio mašinistai naktį nakvodavo Vilstone, ir ryte važiuodavo atgal. Taigi, tarp tų dviejų miestų buvo vienintelis ryšys – vieną kartą per savaitę kelionė traukiniu.
- - -
Senukai Votsonai liūdni sėdėjo savo kupė ir žiūrėjo pro langą. Lauke temo, tolumoje nebuvo matyti nė vieno žiburėlio. Jiedu grįžo iš Vilstono atgal į savo namus. Jų duktė su šeima dabar gyveno anapus dykumos, ir jie abu su liūdesiu mąstė, jog tai turbūt paskutinė jų kelionė pas dukterį...
- Eisiu, pasivaikščiosiu prieš miegą, - sujudėjo senukas.
- Gerai, aš paklosiu lovas.
Išėjęs į vagono koridorių, Votsonas atsistojo prie lango ir vėl įsispoksojo į jį. Niekur jis nenorėjo eiti, ir už lango taip pat nieko nematė. Galvoje sukosi sunkios mintys apie dukterį. Ją vieną teturėjo. Prisiminė, kaip ją augino, kaip džiaugėsi kiekviena diena su ja, kaip braukė ašarą, jai išvykstant anapus.
– Geras vakaras, pone Votsonai, – krūptelėjęs senukas pamatė greta stovintį malonios išvaizdos pusamžį vyriškį. Jo plaukai buvo visai žili, balsas malonus, o žvilgsnis mandagus, todėl Votsonas iš karto pajuto pasitikėjimą juo.
– Gal ir geras,- neužtikrintai atsakė, – tik, va, kelionė labai varginanti, – pasiguodė. – Ypač mano amžiui.
– Aplankėt artimuosius? – taip pat mandagiai paklausė vyriškis.
– Taip, dukrą. O jūs – su reikalais važiuojate? Vyriškio išvaizda leido galvoti, jog jis veiklus žmogus.
– Ne, aš taip pat lankau draugus. Vykstu pas ponus Svensonus Ešlyje. Turbūt pažįstate?
Votsonas krūptelėjo. Svensonai jau pusmetis kaip buvo žuvę automobilio katastrofoje. Gal šis žmogus nežinojo? „Turbūt nežino“, – pamanė senukas ir nutylėjo. Nenorėjo pirmas pranešti tos naujienos nepažįstamam žmogui. Jis tik pritariamai linktelėjo galva.
– Taip, buvau pažįstamas.
– Kai paskutinįkart pas juos lankiausi – tai buvo gal prieš mėnesį – Svensonai skundėsi, kad visai nebesilanko jų senieji draugai ir pažįstami.
Votsonas suakmenėjo. „Gal jis beprotis?“ – pamanė. – „Tada reikia su juo atsargiau“. Senukas nusprendė nukreipti kalbą kitur.
– Žiūrėkit, jau visai sutemo, – pasakė jis atsargiai. – Laikas turbūt ir mums miegoti, - mandagiai pasakė.
– Prieš miegą visai neblogai pakvėpuoti grynu oru, – netikėtai linksmai pasakė nepažįstamasis ir, lengvai spustelėjęs lango mygtukus, nuleido jį žemyn. Iš dykumos plūstelėjo šiltas ir kiek priplėkęs oras. Vyriškis iškišo galvą laukan ir ėmė dairytis.
- Nebijokit, iškiškit galvą ir jūs. Juk malonu pajusti šiltą vakaro vėją.
Vis dar bijodamas, kad šis keistuolis – o gal beprotis? – supyks, senukas nedrąsiai iškišo galvą ir žvilgtelėjo.
Priekyje ilga eile švietė kitų vagonų langai, o aplink traukinį juodavo visiška tamsa. Deja, tai buvo paskutinis jo regėtas vaizdas...
---
|