Žemės masė yra ~6*10^24 kilogramų (10^24 yra vienetas su 24 nuliais, arba vienas septilijonas, arba vienas kvadrilijonas,
priklausomai nuo to, kurioje Atlanto pusėje gyveni). Tam, kad pokyčiai orbitoms būtų pastebimi, Žemės masė turėtų pakisti dydžiu, bent jau palyginamu su pradine mase. Labai grubiai šnekant, jei Žemės masė padidėja 1 procentu, norint išsilaikyti orbitoje reikia sqrt(1.01) ~ 0,5% didesnio greičio.
Mėnulio masė yra 7*10^22 kilogramų, taigi apie 1% Žemės masės. Jei iškastume beveik visą Mėnulį ir pergabentume jį į Žemę, Žemės masė kaip tik ir padidėtų tuo aukščiau paminėtu vienu procentu. Jei kasimo metu nepakeistume Mėnulio orbitinio greičio, tai Mėnulio judėjimas beveik nepasikeistų - jo orbita taptų arba truputį labiau, arba truputį mažiau elipsinė (detalės priklauso nuo to, kaip sparčiai ir kaip tolygiai perkeltume masę iš Mėnulio į Žemę).
Tiesa, su tokiu masės perkėlimu būtų problema, kad reikėtų kažkaip sunaikinti jos judesio kiekio momentą (tai yra tvarus dydis, apskaičiuojamas kaip masė * linijinis sukimosi greitis * orbitos spindulys). Vienas kilogramas Mėnulio medžiagos Žemės centro atžvilgiu turi judesio kiekio momentą, lygų ~400 tūkst. km^2/s (400 mlrd. m^2/s), tuo tarpu Žemę sudarančios medžiagos vieno kilogramo judesio kiekio momentas yra ~1200 km^2/s (1,2 mlrd. m^2/s), arba 330 kartų mažesnis. Taigi kažkaip ta medžiaga turėtų būti sulėtinta, kad ją būtų galima nuleisti į Žemę. Tam prireiktų nesvietiškai daug kuro, tai turbūt Mėnulį gabenti į Žemę nelabai apsimokėtų. O jei į Žemę nuleidinėtume medžiagą, turinčią didesnį/mažesnį judesio kiekio momentą, nei pačios Žemės, tai neskaitant logistinių problemų (krovinys nukrenta ne vertikaliai, o dideliu greičiu lėkdamas į rytus arba į vakarus), po truputį pradėtų keistis Žemės dienos trukmė (atitinkamai mažėtų arba didėtų).
Su kitais dangaus kūnais situacija panaši, tik padeda tai, kai jų orbitą pakeisti galima, kol jie yra toli nuo Žemės, taigi tada judesio kiekio momento sumažinimui užtektų gerokai mažiau kuro (toks procesas būtų atvirkščias vienam iš galimų apsigynimo nuo pražūtingų asteroidų planų; pagal tą planą, aptikus tokį asteroidą, iki jo nusiunčiamas zondas, kuris įsiremia į asteroidą ir truputį jį pastumia arba savo varikliais, arba susprogdindamas bombą; tokio pokyčio užtenka, kad po daugelio orbitų asteroidas jau saugiai praskristų pro Žemę).