Sakoma, vieną kartą pamatyti geriau, nei dešimt kartų išgirsti. Tai ir pažiūrėjau. Iš tiesų neblogai jau šioje temoje apibendrinta - tai labiau filmas nei žaidimas. Geras tai ar blogas filmas?
Iš gero filmo tikimasi gero siužeto ir gerų veikėjų. Pirmasis, kiek susidariau įspūdį iš kokių 9 žaidimo valandų, ne itin stiprus - toks įspūdis, kad pagrindinis veikėjas tiesiog dreifuoja žaidimo pasaulyje be aiškios krypties, nevyksta nieko epiško kaip Blight pirmajame DA. Veikėjai gan pakenčiami, nors pirmojo DA buvo gerokai stipresni. Kietuolis Varricas ar didžiapapė piratė Isabella kartais sugeba savo pasisakymais išspausti pusę šypsenos žaidėjo veide, bet kiti protagonisto kompanjonai - visiškos nuobodybės.
Atskirai reikėtų paminėti protagonisto charakterį, kuris jau nebe paliktas žaidėjo valiai, o bent jau dalinai primetamas įgarsinimo. Man pasisekė, kad žaidimą išbandžiau už moteriškę Hawke - ji ne tik defaultine išvaizda, bet ir balsu bei manieromis labai panaši į Morrigan iš pirmojo DA. Turint omeny blankius kompanjonus, pastarasis aspektas nemažai pakelia žaidimo vertę. Kita vertus, lazda turi du galus, ir šis pliusas kitose žaidimo srityse virsta minusu, apie ką netrukus.
Aš nežaidžiau nei pirmo, nei antro Mass Effect, tačiau, kaip suprantu, jame ir buvo panaudota vadinamoji rato dialogo sistema. T.y., žaidėjas tik apytiksliai parenka protagonisto atsakymus dialogo metu. Ši sistema įgyvendinta ir DA2. Nežinau, ar ME kenčia nuo to paties, tačiau dėl šio dizaino sprendimo dialogai tapo labai... nereikšmingi. T.y., veikėjui pateikiami atsakymai - teisuolio, šmaikštuolio, blogiuko ir pan. Atrodo, jog nuo pasirinkimo priklauso tik sekantis protagonisto sakinys bei iškart po to einanti pašnekovo reakcija, o pats dialogas kaip ėjo kūrėjų numatytais bėgiais, taip ir tęsiasi į neišvengiamą kvesto priėmimą ar kitą nuspėjamą baigtį. Žodžiu, vėl filmas, ne žaidimas. Nebūtų labai blogai, jei dialogai būtų kokybiški ir įdomūs, tačiau jie labiau primena 90ųjų pigius fantastinius serialus, kaip Heraklis ar Ksena. Kita vertus, kartais paliekama opcija perleisti iniciatyvą kuriam nors kompanjonui, kas gal ir įdomus sprendimas. Deja, tokia galimybė pasitaiko neypatingai dažnai ir paprastai lengva nuspėti, kuo baigsis partijos nario įsikišimas į pokalbį.
Kiti gameplay aspektai neypatingai skiriasi nuo pirmojo DA, tik visko sumažinta. Overhead taktinė kamera? Nereikalinga, kapokite priešus action RPG maniera negalvodami į priekį ir spaudydami paeiliui 5 klavišus. Inventorius? Kam jums rūpintis kompanjonų šarvais ar apranga, mes geriau nuspręsime, ką jiems dėvėti. Explorinimas? Kam šiais laikais tai įdomu, pasivaikščiokit žemėlapiais iš koridorių. Bent formalus pasaulio žemėlapis, bandantis sukurti didelio pasaulio įspūdį? Še jums keletas miesto/užmiesčio vietovių net be užuominos apie kokį nors bent šiek tiek tikrovišką keliavimą. Tai gal vietovės įdomios ir unikalios? Pasvajokit, kiekvienas požemis yra tas pats žemėlapis, tik su kitais atskirtais praėjimais. Tokio naglo bandymo "sutaupyti" kuriant žaidimą dar neteko matyti.
Tai gal taip išreklamuota žaidimo istorijos pasakojimo avansu sistema labai įspūdinga? Kažkaip nepasakyčiau... Perėjau žaidimo dalį iki deep roads (o viešpatie, lyg pirmajame DA jų buvo negana...), kas, kaip suprantu, sudaro vieną iš kelių esminių žaidimo epizodų, ir tos avansu pasakojamos istorijos (kaip inkvizitorė tardo Varricą) kol kas tebuvo trys trumpoki intarpai, kurių metu taip ir neišgirdau kažko iš tiesų esminio, ką tas mano veikėjas žaidimo pasaulyje nuveikė.
Taigi, ar verta bandyti? Jei esate storyfagas, gal Jums ir patiks nesibaigiantys įgarsinti pokalbiai bei paaugliškai virkaujantys personažai. Kita vertus, oldskūlinio, strateginio mąstymo reikalaujančio RPG fanai šiame žaidime ras nedaug ko jiems priimtino. Vis dėlto, šis ir kiti Bioware žaidimai turi kažką tokio, kas bent kurį laiką įtraukia ir verčia prisėsti vėl ir vėl, nepaisant akivaizdžių žaidimo trūkumų...
|