Aišku kad loginė argumentavimo klaida, nes argumente pateikiamas nežinomas faktorius. Man viskas atrodo taip: meistras neturi x, neturėti x yra blogai, todėl meistras = blogai. Tačiau kas yra x neaišku. Jei vadovautmėmės geležine logika tai gal tokia lygtis ir veiktu...
Pasakysiu trumpai ir ūkiškai: baik išsigalvoti nesąmones
Visų pirma, paskaitoje nebuvo jokių lygčių. Lygtis išgalvojai tu pats. Antra, čia nėra jokios logikos klaidos nepriklausomai nuo to, ar žmonės žino, kas yra prasmė, ar ne. Trečia, iš kur tau po šimts žinoti, ar tikrai neaišku, kas ta prasmė? Gal tik tau vienam neaišku, o visi kiti suprato?* Tuoj išsiaiškinsim.
*
Paskaitos vedėjams: ar po paskaitos susilaukėte klausimų „kas yra prasmė?“
**
Paskaitos klausytojams: Ar nors vienas nežinojote, kas yra prasmė, ir teko to klausti vedėjų arba savarankiškai ieškoti žodynuose beigi vikipedijoje?
Na ir kad jau pradėjome, atsiliepsiu ir apie viską kitą tavo kritiką. Kaip bešališkas asmuo (prie paskaitos organizavimo neprisidėjau ir net joje nedalyvavau) ir kartu kaip meistras (t.y. tas, kuriam skirta ši paskaita ir kuriam turėjo duoti naudos).
Labai sėkmingai buvo identifikuotos meistravimo problemos, labai sėkmingai ir hiperbolizuotos, tačiau problemos identifikavimas toli gražu nėra problemos sprendimas.
<...>
Manau dauguma meistrų patys suvokia kokios jų bėdos. Gal būtų naudingiau pasiūlyti kelis būdus kaip išspręsti šias problemas, o ne tiesiog sukaupti bėdų sarašą ir jas visas išvardinti?
Taip, problemos identifikavimas nėra jos sprendimas. Ar prieš paskaitą kas nors aiškino, kad joje bus išsprestos meistrų problemos?
Teiginys, kad dauguma meistrų savo problemas žino, yra vėlgi nukabintas nuo lubų. Galiausiai, turbūt tikrai būtų naudingiau pasiūlyti įvairių sprendimo būdų. Ir dar naudingiau išdalinti meistrams po kelis šimtus litų, kad tie galėtų nusipirkti psichologinių knygų iš amazon.com (tas tikrai padėtų gerinant meistravimo kokybę). Visur rastume vietų, kur galima padaryti ir dar geriau.
Tiek apie turinį. Pats paskaitos vedimas irgi prašosi pabarimo. Paskaita, kaip ir vaidmenų žaidimai, filmai, teatras ar knyga irgi turi auditoriją, ir negalima, oj kaip negalima, paskaitos vedėjui susirgti tomis pačiomis ligomis, kurios buvo čia ką tik išvardintos. Neužtenka drėbti informaciją, pasitelkus pranašumo aura ir "entertainment value" trūkumą atpirkti keliais ciniškais juokeliais.
Bet kokiam pedagogui būtina ne tik pateikti informaciją, bet ja pateikiant ir priimti iš klausytojų, ir šį pastovų informacijos pasikeitimo procesą integruoti į paskaitą. Įveskit klausytojus į paskaitą, leiskit jiem garsiai išreikšti mintis, pateikti pastabas, kritikuoti, užveskite diskusiją.
Man panašu, kad praktinės paskaitų skaitymo patirties neturi nei lašelio. Arba turėdavai tam neribotus laiko kiekius, tad galėdavai užvedinėti diskusijas, integruoti, kantriai išklausyti klausytojų minčių ir pastabų po kiekvieno sakinio ir taip toliau. Vietoje paskaitos aišku galima rengti ir seminarą, diskusiją ar muštynes rankinukais, tačiau tai jau bus kitoks renginys.
Ką norėjai pasakyti su pavyzdžiais apie knygas ir filmus, gerai nesupratau, nes pvz. filmo rodymo metu tikrai nedaromos pauzės, leidžiančios režisieriui užvesti diskusiją su kino salės auditorija. Tikrai tikrai. Pats buvau kine, mačiau. Niekad nedaromos.