Besiruosdamas paskaitai as keliau sau tokius tikslus:
1. Pabrezti meistro altruistine role ir tai, kad pagrindine meistro uzduotis yra pramogos kurimas zaidejams. Ir klaidingi yra tie meistro veiksmai, kurie vercia zaidejus nekomfortabiliai jaustis, ar apskritai galvoti, kad jie geriau praleistu laika kur kitur.
Igyvendinimas manau buvo nepatenkinamas. Teiginiai buvo mazai argumentuoti, nepakankamai akcentuoti ir per daug ismetyti.
2. Pateikti kaip galima daugiau pavyzdziu kada meistras nesusimastydamas apie zaideju emociju verte privercia zaidejus blogai praleisti laika.
Pateikta buvo pakankamai. Del nepakankamo pagrindines meistro misijos akcentavimo ir argumentavimo galėjo likti neaisku kodel konkretus veiksmai ivardinti kaip klaidos. Pvz playback‘as ivardintas kaip dazniausiai pasitaikanti klaida is tiesu yra pries tai padarytos klaidos pataisymas.
3. Padaryti paskaita pramoginio, o ne didaktinio pobudzio.
Klausytojai juokesi, tai manau pavyko.
Šiek tiek konstruktyvios kritikos: <...> norėčiau išreikšti abejonę šios paskaitos naudingumui. <...>problemos identifikavimas toli gražu nėra problemos sprendimas. <...> Gal būtų naudingiau pasiūlyti kelis būdus kaip išspręsti šias problemas, o ne tiesiog sukaupti bėdų sarašą ir jas visas išvardinti? <...>
As pats paskaitos naudinguma vertinu labai paprastai
Jei paskaitos klausytojai pagalvojo „sito as nedarau... sita as darau ir nematau cia problemos... sita as darau, reiks pasitaisyti...“, tai mano pastangos nenuejo veltui.
Negaliu sutikti, kad gvildenti kiekvienos problemos sperndimo budus butu naudingiau. Gautusi kažkoks kolektyvines terapijos seansas. Ne vienas meistras neserga visomis ligomis, retas turi daugiau nei pora astresniu negalavimu ir manau auditorijoje nebuvo ne vieno turincio identiška negalavimu komplekta. Juo labiau kaip pats sakote
nemažai žaidėjų grupių mėgsta tą meistrą būtent dėl to, kad jis yra per griežtas ar per dosnus, ar per drovus ir t.t
Tarkime 1 is 10 klausytoju butu labai naudinga suzinoti „kelis būdus kaip išspręsti“ konkrecia problema. Bet likusieji 9 tame problemos apskritai nemato. Nagrinėjant kiekviena problema paskaita užtruktu 30% ilgiau ir 90% auditorijos per ta laika nuobodziautu. Labai jau individualios tos problemos.
Manau dauguma meistrų patys suvokia kokios jų bėdos.
Dauguma meistru apskritai nemano, kad turi kokiu bedu, ar ka neteisingai daro.
Manau visas problemas zmones gali isspresti patys, svarbiausia suvokti, kad problema yra. Jokie ekspertai pasitelke „pranašumo aura“ cia nepades.
<...> Galima gi itraukti auditoriją į diskusiją, paklausti jų pačių kokios bėdos kamuoja, kartu išspręsti. <...>
Bet kokiam pedagogui būtina ne tik pateikti informaciją, bet ja pateikiant ir priimti iš klausytojų, ir šį pastovų informacijos pasikeitimo procesą integruoti į paskaitą. Įveskit klausytojus į paskaitą, leiskit jiem garsiai išreikšti mintis, pateikti pastabas, kritikuoti, užveskite diskusiją. Neužtenka vien gale paskaitos pasakyti "o dabar laikas klausimams" (nors iš filmuko net neaišku ar tam laiko buvo skirta). <...>
Prisipazinsiu
tiesiog pabijojau.
Pradejes diskusija su auditorija, kurioje pilna tokiu pat ekspertu, bent puse klausytoju turinciu ka pasakyti ir dar daugiau norinciu pakomentuoti privalai ja ir suvaldyti, grazinti i vezes. Cia buvo antra mano gyvenime skaityta paskaita, be to maciau ne viena paskaita kur lektorius pradejes diskusija su auditorija po kurio laiko išeina pro duris diskusijos dalyviu nepastebetas.
Nors diskusija su auditorija buvo butina, ypac minties, kad pagrindinis meistro tikslas turi būti zaideju gerai praleistas laikas pagrindimui.
Pats paskaitos vedimas irgi prašosi pabarimo.<...> Tai tiek. Tikiuosi suprasite, jog tai tiesiog geranoriška konstruktyvi kritika.
Prasosi
dekui, buvo vertinga dar karta viska permastyti