Neatlaikydama Gurdo ir Fredžio spaudimo, ugnis, geso vis labiau ir labiau. Tuo tarpu taurė, kurioje ji degė, ėmė keisti spalvą: iš pilkos ji pasidarė blyškiai žydra, ir kuo labiau geso ugnis, tuo sodrėjo mėlis. Be to, taurė truputį didėjo, kaip kad išsiplečia kalvės krosnyje iki raudonumo įkaitinta geležis. Kai ugnis jau beveik visai užgeso, taurė staiga perskilo į dvi dalis ir iš jos skilimo, surinkusi visus liepsnos likučius, į dangų šovė permatoma moters figūra. Į visas puses nuo taurės nusirito nematoma energijos banga, parblokšdama visus, ką sutiko pakeliui. Daugiausiai kliuvo Gurdui, Fredžiui ir juodajam riteriui.
Kai Džeraldas, Džekas ir Bobas pašoko ant kojų, jie pamatė, kad nė vieno xano nebėra. Fredis ir juodasis riteris liko gulėti, Gurdas dingo. Virš aikštelės, kur dar visai neseniai degė ugnis, pasigirdo kikenimas, peraugantis į juoką, ir galų gale pasibaigiantis groteskišku kvatojimu. Pakėlę galvas į viršų, nuotykių ieškotojai pamatė, kad maždaug per 5 metrus nuo žemės apžergęs savo kūjį ratus suka osilutas.
- Gurdai, - bekvatodamas rėkė osilutas, - sveikas atvykęs į penktąjį pragarą. Paladino sielų dar nedaug teturėjau. O dabar dar ir to kvaišos nekromanto siela bus mano, bwahahahaha.
Kipšas ėmė judėti spirale į viršų, kol galų gale jo nebebuvo galima įžiūrėti juodame danguje, o kiek vėliau nebesigirdėjo jau ir jo kvatojimo.
Aikštelėje liko stovėti trise. Ugnis užgeso, todėl kažką įžiūrėti buvo sunku (jei tik tu ne vampyras ar žvėrtakis). Iš tos pusės, kur gulėjo ant žemės Fredis ir juodasis riteris, pasigirdo kažkoks gargaliavimas.
Juodojo mėnulio takas per upę pasiekė aną krantą - dabar salą su krantu jungė praėjimas. Piliakalnio šlaitu į viršų neskubėdama kilo kažkokia figūra.
_________________ o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.
|