Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2024-03-28 12:34

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 3 posts ] 
Author Message
PostPosted: 2016-10-17 14:40 
Offline

Joined: 2016-04-29 10:59
Posts: 17
Baiginėju vieną istoriją (iki 140 psl). Ji beveik visa buvo skelbta rasyk.lt, tačiau po to dar šį tą taisiau, pildžiau ir dabar labai ieškau žmogaus, kuris perskaitęs viską „šviežiomis akimis“, pasidalintų pastebėjimais, jei liko kažkokių neaiškių ar šiaip neišbaigtų vietų.
Kadangi man labai sunkiai sekasi rašyti geras santraukas, įkeliu PROLOGĄ, kad būtų galima susidaryti vaizdą ir pajusti, ar tema iš principo bent kiek domina, ar tai visiškai ne jūsų stilius.
Jei sutiktumėt pagelbėti – duokit žinot, aš labai laukiu ;-)

*******************************************

Moteris prisėdo ant kelią užtvėrusio rąsto, siekiančio jai klubus, ir lėtai perkėlė per jį kojas: keliavo jau gerą pusdienį ir nė nenutuokė, kiek dar teks klaidžioti, tad stengėsi tausoti jėgas. Tačiau aplink ją besisukiojančiai mergaitei nuovargis rodos buvo nė motais. Nors ir turėdama iš pažiūros nesveiką koją bei ranką, ji gana lengvai įsispyrė į stuobrį sveikąja pėda ir beveik grakščiai persiritusi į kitą pusę, šmurkštelėjo į papartyną. Vaikas atrodė silpnas, pažeistas, tačiau klajoklė puikiai žinojo, jog po sueižėjusiu paviršiumi slepiasi gerai ištreniruoti raumenys, kurie leidžia mažajai beveiki neatsilikti. Stebėdama tolstančią mergaitę ji pasisuko į vėją, leisdama jam nuvilnyti išrasojusia veido oda ir įsisukti į juodus plaukus, sutilindžiuoti kasose įpintais gintarais. Ji įkvėpė. Plaučius užpildė salsvas žemuogių ir sodrus šlapios dirvos kvapas. Po šiais aromatais slėpėsi gerokai daugiau: lengvai dvelkė šviežiu ožkų mėšlu, liežuvio galiuku buvo galima pajusti netoliese banguojančios jūros sūrumą, nuožmiai saulės svilinamų kopų šutą. Vieni kvapai ją džiugino ir vertė nusišypsoti, kiti – kėlė nerimą. Tačiau dabar ji nenorėjo pasiduoti blogai nuojautai, stengėsi susitelkti į tai, kas laukia netrukus, todėl užgniaužusi dvejones žengė į priešaky plytintį paparčių debesyną. Į veidą atsimušančios gaivesnio oro srovės pranašavo, jog netrukus jos išeis į atviresnę vietą. Ir tikrai: vos po kelių akimirkų mergaitė šūktelėjusi pranešė, jog tankynė baigėsi. Prieš akis atsivėrė retai augančių ir dėl to savo išsikerojusiomis šakomis nuo gentainių gerokai besiskiriančių, pušų laukymė. Kadaise šioje vietoje giria augo lyg siena, tačiau prieš daug metų, kai Heket dar buvo visai jauna, nuo jūros atošė baisi audra ir išvartė medžius, kurie dabar, aptraukti storais samanų sluoksniais, trūnijo kažkur giliai po klajoklių kojomis, erdvę virš savęs atidavę tada dar jaunoms, o dabar jau galingoms pušims, kurių juodi šešėliai lyg salos plūduriavo žaliame minkštame miško paklotės vandenyne.
– Čia gera vieta, – pakėlusi galvą aukštyn moteris kurį laiką stebėjo, kaip vėjas vilnija melsvais spygliais pasišiaušusiomis šakomis, – čia iš seno gimsta nauja.
Išgirdusi tokias kalbas mergaitė sukluso. Suprato, kad jos jau atėjo. Šįkart ilgai klaidžioti neteko – tik vakar vakare, suradusi prie upelio duburio buožgalvius gainiojančią Anuką, moteris pasakė, jog atėjo laikas pakalbėti su Dvasiomis ir jau šįryt, įveikusios juodą eglyną, jos pasiekė pajūrio miškus. Smagu: vaikas džiaugėsi, kad šįkart gerąją vietą pavyko surasti taip greitai ir neprireikė ilgos kelių dienų klajonės. Dabar Heket pasiners į keistą miegą, o mažoji galės pailsėti. Vėliau gal susiras kokio maisto – ne taip seniai praėjo laukymę su žieminių bulvių stagarais, o kiek arčiau jūros prasidedančiuose akmeninių bokštų laukuose galima rasti urvinių žvirblių. Kad ir kaip ilgai su Dvasiomis kalbės Heket, Anuka neprapuls – ne pirmas kartas, kai moteris palieka ją vieną ir jai tenka pačiai savimi pasirūpinti.
– Vėjas labai neramus, – Heket, atsisėdusi ant samanų trynė delnus ir šildė juos savo kvapu, mat Dvasios mėgsta gyvybės skleidžiamą šilumą, – jau kelintą dieną nuo jūros dvelkia bėda, todėl pabūk prie manęs ir niekur neklaidžiok.
Kai į rankas pagaliau priplūdo šilumos ir delnuose pajuto švelnų dilgčiojimą, Heket išsitiesė ant minkštos samanų paklotės. Anglies juodumo plaukų gijos išdriko ant sidabrinio kupsto, patogiai apglėbusio sunkią galvą. Moteris išskleidė pirštus ir panardino juos į žalumą, o lėtai krutinami nagai rausėsi vis gilyn, iki pat smėlingos pušyno dirvos. Suleidusi pirštus į žemę ji nurimo. Gulėjo taip tykiai, jog rodėsi nė nekvėpuoja. Galėjai pamanyti, kad gyvybę įkvepia ne iš oro, o semiasi iš pačių girios gelmių.
Mažoji pritūpė ant sausom kerpėm aptraukto pilko luito ir įsistebeilijo į raudoną gulinčiosios odą išmarginusias auksines strazdanas. Smulkučiai taškeliai mirguliavo, atspindėdami saulę. Ypatingai ryškiai spindėjo po akimi susimetusių apgamėlių spiečius, kuris buvo sukritęs į gražų mėnulio pjautuvėlį ant moters skruostikaulio. Kai Heket štai taip išeidavo pakalbėti su didžiosiomis Žemės Dvasiomis, mergaitė ilgai stebėdavo, kaip šviesa keliauja globėjos veidu, tai įžiebdama, tai vėl užgesindama auksinius lašus. Tas vaizdas buvo nuostabus, užburiantis ir sukeliantis pavydą – mažoji norėjo, kad jos oda taip pat žėrėtų atokaitoje, tačiau jos kūnas, ten kur nebuvo susiraukšlėjęs nuo randų, buvo tolygiai padengtas raudono gintaro spalvos odos plokštelėmis, kurios švelniai kuteno delną, braukiant viena kryptimi ir šiek tiek kibo ir šiaušėsi, braukiant kita. Bet jei ne tie išvagojimai ir ne Heket strazdanos, jos būtų tokios pat. Nors, kaip aiškino vyresnioji, jos nebuvo susietos kraujo ryšiais. “Mus sieja dvasios – ne kraujas” kartodavo ji, kai tik vaikas apie tai užsimindavo ir kantriai aiškindavo, jog Anuka kol kas nerado saviškių. Nors mergaitė gimė spiečiuje, kur gyvena motinos ir medžiotojai, bet tai nebuvo jos žmonės: “Ateis laikas, kai tu surasi saviškius”, mėgdavo kartoti globėja, “o iki tol mes tave paglobosime”. Tai sakydama Heket visada priglausdavo vaiką prie savęs ir tie žodžiai, sušildyti nuo moters krūtinės sklindančios šilumos, skambėjo taip paprastai, lyg jos būtų spėliojusios, ant kurio skardžio šiemet gagos susuks daugiau lizdų ir kur bus galima prisirinkti daugiau kiaušinių.
Anuka turėjo tik Heket, bet Heket turėjo ir kitų globotinių. Tik tie kiti buvo miško padarai, todėl mergaitei atrodė, kad žvėrys priklauso joms abiem. Jos dviese karaliavo ošiančiuose pajūrio pušynuose, kur kiti žmonės tik užklysdavo. Jos klajojo baltose smėlio kopose ir klausydavo, kaip vėjo gaudyklėse kaukia įsipainiojęs vėjas. Retkarčiais apeidavo net akmeninių bokštų laukus, nusidriekusius palei jūrą, o vietomis subridusius į bangas. Jos giriose lankydavo vilkus, stebėdavo, kaip kiekvieną pavasarį iš urvų bei irštvų pradeda lįsti jaunikliai, kaip jie niurkosi ir žaidžia, kaip mokosi tykoti ir kaip jau sustiprėję grįžta kruvinais nasrais iš sėkmingos medžioklės. Anuka norėjo būti kur nors arčiau jų. Žvėrių būryje jausdavosi tokia saugi ir rami, visai kitaip, nei sėdėdama viena vidury miško.
Būtent kūną apėmusį nejaukumą ir sustiprino netikėtai pomiškiu atsiritęs šaltas vėjo gūsis, atnešęs tolimą kormoranų krykavimą. Mergaitė atsistojo ir užvertė galvą. Džeržgiantis vaitojimas artėjo, kol beveik tiesiai jai virš galvos praskrido didžiulis juodų paukščių pulkas. Kažkas negerai – suprato vaikas. Saulė jau smuko link horizonto, oras vėso. Jūriniai krankliai tokiu metu nepalieka lizdų, kuriuose jau sudėti kiaušiniai. Nebent kažkas juos pabaidytų, o dideli paukščiai neturėjo itin daug priešų šiose miškuose. O dargi tokių, kurie pakeltų visą būrį, todėl stebėdama juodus lyg plėnys sparnuočius aptraukusius dangų, mergaitė buvo įsitikinusi, jog ties Šaltupės žiotimis kažkas vyksta. Ji atsistojo ir tvirtai suspaudusi lūpas susimąstė. Puikiai prisiminė, ką prieš užmigdama jai sakė Heket, tačiau tai buvo jų valdos, jų karalystė ir jei kažkas vyko, argi ne jos pareiga buvo apie tai žinoti, pasirūpinti? Argi Heket nenorėtų, jog Anuka prižiūrėtų mišką, kol ji kalbasi su Žemės Dvasiomis? Mergaitė nežinojo atsakymo į šį klausimą, tačiau jos viduje taip atkakliai kirbėjo smalsumas, kad ji ėmė ir pasidavė jam.
Geriausia vieta apžvelgti pakrantę buvo status uolos iškyšulys, kuris prasidėjo pušynuose ir lyg milžiniškas akmeninis liežuvis dryksojo giliai įsikirtęs į pakrantės smėlynus. Kol Anuką patikimai saugojo miško priedanga, judėdama link atbrailos, jautėsi drąsi ir užtikrinta. Iš pradžių net nesislapstė ir palikusi pušų paunksmes greitai kabarojosi per jūrinių vėjų nulaižytus akmenis. Tik tada, kai išgirdo iš paplūdimio sklindančius keistus balsus ir pastebėjo nematytus žiburius ant vandens, pritūpė ir toliau tykino daug atsargiau, prisidengdama melsvai pilkais gubojų debesimis. Pagaliau išsidriekė ant gūbrio ir įsistebeilijo į sujudimą žemai apačioje. Iš pradžių niekaip negalėjo suprasti, ką matanti: pilku smėliu vaikščiojo kažkokie balti padarai. Tai nebuvo žvėrys, bet nepriminė ir žmonių, gyvenančių spiečiuose. Priešingai spiečių žmonių maloniam ir ramiam odos raudoniui, šių atėjūnų odos baltumas bene gėlė akis, o tokių pačių snieginių plaukų auros gaubė galvas. Mergaitė sumirksėjo, prisimerkė, mėgindama kaip galima geriau įsižiūrėti į blankius veidus ir rasti juose kažką pažįstamo ar svetimo, tačiau dėl blyškumo ir slenkančios vakaro prieblandos, tos nepažįstamos būtybės atrodė tirpstančios ir blausios – Anuka niekaip neįstengė pamatyti daugiau nei balti jų siluetai. Apimta begalinio smalsumo, pamėgino prisislinkti arčiau skardžio, tačiau neatsargus judesys išjudino keletą grumstelių ir jie švelniai šnarindami ant uolos augančias kerpes nugarmėjo žemyn. Žmogus iš paplūdimio matyt išgirdo tą menką garsą, mat pasisuko ir ėmė artintis link uolos, ant kurios glaudėsi mergaitė, priversdamas ją dar labiau priglusti prie pilko aptrupėjusio akmens, besišiaušiančio aprūdijusios geležies spygliais. Nepažįstamajam artėjant vaikas jau galėjo pastebėti ir dailiai prie kūno prigludusį baltą kostiumą – dar nė karto nematė, jog rūbas būtų toks vaiskus. Spiečių žmonės nešiojo rusvus, pilkšvus ar gelsvus apdarus, primenančius smėlį, rausvą molį ar pilkas kerpes, o tokį žėruojantį skaistumą galima buvo matyti tik žiemomis, kai išsigiedrindavo ir nuo apšerkšnijusių laukų baltumo imdavo gelti akis.
Iš pradžių Anuką buvo užvaldęs vien tik smalsumas ir ji godžiai tyrinėjo kiekvieną keistojo žmogaus detalę, kurią tik įstengė įžiūrėti, tačiau tada jis iškėlė ranką ir nukreipė kažkokį melsvai spindintį daiktą į kalvos viršūnę. Ji įkvėpė ir sulaikė kvapą. Nė nenutuokė, kas tai per žiburys, tačiau vyro poza privertė jos širdį staiga pasileisti galvotrūkčiais: tvirtai į žemę įremtos kojos, kiek pasuktas kūnas, žvilgsnis nukreiptas tiesiai ten, kur slepiasi grobis – būtent taip atrodydavo medžiotojai akimirką prieš tai, kai pirštai paleisdavo lanko templę. Baltasis į ją taikosi... Kažkas trakštelėjo ir Anuka vos susilaikė nekrūptelėjus, bet greitai užgniaužė tą norą suvokusi, kad tai girgžtelėjo jos pačios dantys, kuriuos ji buvo sukandusi su tokia jėga, jog spaudė smilkinius ir kaktą.
Vyro ranka su melsva šviesa kiek kryptelėjo šonan, po to nuslinko palei uolos keterą į vieną pusę ir grįžo atgal, apibrėždama dantytą kalno kontūrą. Jis žvalgėsi. Nežinojo, kur pasislėpus mergaitė, todėl vaikas apmirė kaip triušiukas, prie lizdo besiartinant plėšrūnui. Nes daugiau ji nieko padaryti negalėjo. Tik tūnoti įsispraudus tarp akmenų bei tikėtis, kad liks nepastebėta, o pavojus netrukus praeis. „Prašau prašau prašau“ mintyse kartojo vienintelį žodį Anuka, nė nežinodama, į ką kreipiasi. Tačiau, rodos, kažkas išgirdo jos pagalbos šauksmą, mat iš pušyno apačioje atsklido pratisas vilko staugimas. Ten kažkas šurmuliavo. Kažkas šūkaliojo, urzgė, vaitojo ir tai patraukė baltojo vyro dėmesį. Žmogus kažkokiu būdu užgesinęs melsvą šviesą ir nematytą daiktą, kuris vos prieš akimirką spingsojo, paslėpęs tarp savo balto apdaro klosčių, pasisuko link juodos uolos, dunksančios vidury pajūrio smėlio. “Keista” pagalvojo Anuka “nepamenu, kad čia būtų buvusi tokia didelė uola” ir įsidrąsinusi kiek kilstelėjo galvą. Įsižiūrėjusi nebebuvo tikra, ar tai tikrai akmuo. Jo viršus buvo gražiai išlenktas. Taip gražiai ir taip lygiai, kaip pasitaikydavo pastebėti tik akmeninių bokštų laukuose, tačiau miškuose ar kalnuose – niekada.
Anuka užuodė link paplūdimio artėjantį vilką ir akimirksniu pasuko galvą į priešingą pusę nuo to keisto lenkto akmens: pagaliau apačioje iš pušyno kažkas pasirodė. Dar daugiau baltų siluetų. Jie rankose laikė ilgas lazdas, kurių priešingus galus buvo susmeigę į vilko kaklą. Mergaitė aiktelėjo ir turėjo delnu prisidengti burną, kad neišsiduotų. Nors ir susivokė, kad žvėries gerklė nėra perverta, kad tos baltųjų lazdos baigiasi rausvomis kilpomis, užveržtomis plėšrūnui po žandikauliu, tai nepanaikino išgąsčio. Ji negalėjo suvokti, kam prireikė pančioti šį didingą žvėrį, kam iš medžiotojo padaryti grobį. O dar sunkiau jai buvo suvokti žvėries nuolankumą: didžiulis rudas vilkas slinko nunarinęs galvą, nors baltojo žmogaus pečiai buvo ne ką aukščiau už plėšrūno keterą. Vilkui tereikėjo pasukti galvą, praverti nasrus ir atėjūno kaukolė būtų prapuolusi tarp galingų žvėries dantų, bet kažkodėl jis tik gūžėsi ir krūpčiojo, suko snukį į šalį ir gailiai dejavo. Supančiotas vilkas. Nugalėtas, palaužtas. Bet kam? Kodėl jie tai daro? Sutrikusi ir vilkų bejėgiško pažeminimo nuliūdinta mergaitė stebėjo, kaip iš miško uždangos pasirodo baltųjų poros ir visos savo keistomis lazdomis, leidžiančiomis jiems būti pakankamai toli galingų žvėrių nasrų, tempė po vilką. Keturi. Tiek jų atitįsė į paplūdimį prie lenktos uolos ir tuomet tas, kuris švietė į ją melsva šviesa, kažką palietė ir kalva prasivėrė. Kol jie grūdo miško žvėris vidun, iš tamsių prasivėrusių uolos įsčių sruvo panikos ir taip gerai pažįstamas kailio kvapas. Jų ten yra daugiau. Viduje. Šįkart ji jau nebegalėjo susilaikyti bei ėmė virpėti, nė nejusdama, kaip skruostus sudrėkina sūrus ašarų takelis. Niekaip negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo tų baisių baltų žmonių, grobiančių miško žvėris ir grūdančių juos į keistą kalną.
– Ša, – kažkas prispaudė Ankuą prie akmens, ant kurio ji gulėjo, – čia aš.
Mergaitei nereikėjo atsisukti, kad pažintų Heket, o kai suprato, kad jos globėja greta, ašaros pasileido upeliu ir jai teko sukąsti savo nykštį, kad sulaikytų kūkčiojimą.
– Jie… vilkus… Kas jie? – vebleno mergaitė, tačiau moteris tik pridėjo pirštus jai prie lūpų ir dar kartą liepė tylėti.
Du siluetai, prigludę prie žemės ir tylūs, judėjo tolyn nuo atbrailos, tačiau priešaky jų laukė dar nemenka kalnagūbrio ketera, kurią reikėjo įveikti, norint pasiekti plačius miškus ir išsivaduoti nuo skardžiais apibrėžto iškyšulio. Pagaliau tolumoje pasimatė vientisas pušų masyvas, į kurį įnėrusios jos galės pasijusti laisviau. Nepastebimai Anukos veide pasirodė palengvėjimo šypsena. Štai ji – giria. Vieta, kur galės atsikvėpti, apsisaugoti, pamiršti paplūdimį ir tuos baltus siluetus…
– Ne…, – vos girdimai suurzgė Heket.
– Kas?
Moteris neatsakė. Tik sugriebė mergaitės ranką ir nė nesulėtinusi žingsnio švystelėjo vaiką sau ant nugaros:
– Tvirtai laikykis.
Klajoklės kojose lyg kas atsilaisvino. Kai nebereikėjo derintis prie lėtesnio Anukos žingsnio ir ji nebematė tikslo slėptis, moteris ištiesino nugarą, pripildė pilnus plaučius vakaro oro ir taip šoko į priekį, kad net mergaitės galva loštelėjo atgal. Ji dar niekada nematė, kad globėja judėtų šitokiu greičiu. Rodėsi kad krūmokšniai ir žemos pušelės, kuriomis buvo apaugusi kalnagūbrio ketera, tiesiog skrieja pro šalį, susiliedamos į melsvą miglą. Vėjas sušniokštė ausyse ir tas jausmas buvo nepakartojamas. Anukai beveik norėjosi suspigti iš malonumo, tačiau pasitenkinimas lyg sprangus smėlio grumstas užstrigo gerklėje – pagaliau ji pamatė, kam šitoks lėkimas. Šiauriniu girios pakraščiu, susiliejančiu su ketera, kuria jos šiuo metu lėkė, artėjo raudonos šviesos. Mergaitei suspaudė pilvą. Nesvarbu, kad niekada nebuvo to mačiusi, nė karto apie tai jai niekas nepasakojo, tačiau jai pakako to, ką prieš keletą akimirkų matė paplūdimyje. Tai jie, tie balti padarai medžiodami juda mišku ir jei Heket nepaskubės, netrukus rausvos ugnelės užtvers joms kelią ir neliks praėjimo. Jos liks įstrigusios čia, ant šio ilgo akmeninio liežuvio, kuris taip neseniai smalsiam vaikui atrodė puiki vieta stebėti neregėtus atvykėlius…
– Heket? – mergaitė vos išsilaikė ant moters nugaros, šiai staiga sustojus.
– Nespėsim, – sušvokštė ji ir sustingo, mėgindama atgauti kvapą, o gal kažką svarstydama.
Anuka virpėjo nuo lėkimo, nuo tų žodžių, kuriuos tik ką pasakė Heket, prisimindama baltuosius, supančiotus vilkus ir raudonas ugneles tarp medžių, bet viskas, ką jautė jos kūnas, buvo stipriai išsiplečiantys ir susispaudžiantys globėjos šonkauliai, kuriuos ji buvo apglėbusi liaunomis savo kojomis.
– Ką? Ne...– šniurkštelėjo nosimi mergaitė.
– Nespėsim, – tvirtai pakartojo moteris, – niekaip.
Staiga, beveik su tokiu pačiu nirtuliu ji apsisuko ir pasileido atgal, link to paties skardžio, ant kurio ne taip seniai rado savo nepaklusnią globotinę.
– Pameni Pilnaties prarają? – šūktelėjo per petį lėkdama, – Anuka? Atsipeikėk!
– Ką?
– Klausiu, ar pameni, kaip lipau iš Pilnaties prarajos?
– Ne… Taip, – vaikui viskas susipainiojo, blankus prisiminimas praplaukė kažkur už suvokimo ribos. Prie ko čia Pilnaties duobė ir kodėl jos lekia gilyn į spąstus?
Heket grubiai timptelėjo mergaitės rankas, kurios tvirtai ir greičiausiai iki dusulio spaudė jai gerklę. Tačiau ne oro trūkumas buvo priežastis – moteris nutempė vaiką ant žemės ir puolė link riedulio. Tai buvo pilkas aplaužytas luitas su styrančiais metaliniais strypais, kokių palei jūrą pasitaikydavo gana dažnai, tad mergaitė nesuvokė, kuo jis taip sudomino Heket. Tačiau tai, kas vyko vėliau, jai buvo dar sunkiau suprantama: kol moteris prišoko prie akmens, jos anglies juodumo plaukai išsisklaidė vėjyje ir ėmė blukti, lietis, virsdami į mėlyną miglą, plevenančią apie globėjos galvą, kaklą tįstančią pavėjui. Liauni Heket pirštai ir taip gerai pažįstamos rankos, kurios begalę kartų glaudė Anuką, staiga virto bjauriomis letenomis, su stirksančiais juodais nagais.
Anukos šnervės išsiplėtė, o apatinė lūpa ėmė virpėti, mėginant suvaldyti besiveržiančias ašaras. Tačiau mergaitei buvo per daug baisu ir ji nesusiturėjusi šniurkštelėjo. Taip norėjo pašaukti savo globėją, kad ši atsigręžtų, pažvelgtų į ją savo ramiomis tamsiomis akimis, tačiau be galo bijojo, kad moteriai atsisukus paaiškės, jog vakaro prietemoje ištirpo ne tik plaukai, bet ir taip gerai pažįstamas veidas, todėl mergaitė tik sukando savo nykščio galiuką ir tyliai suunkštė stebėdama, kaip Heket iškėlė leteną sau virš galvos.
Pirmąjį Heket smūgį į akmens luitą palydėjo žemas duslus maurojimas. Antrasis kirtis pažėrė atplaišų ir smulkaus žvirgždo, o po trečiojo nuo uolos atskilo akmens nuolauža su styrančiu virbu. Tačiau ji nesiliovė. Vis kapojo akmenį, lyg po juo slypėtų išsigelbėjimas, kol pagaliau luitas pokštelėjo ir subyrėjo. Heket nedelsdama puolė rinkti metalinius virbus, kuriuos išlaisvino sutrupėjęs akmuo, kol pagaliau sugriebusi tokių pilną saują pagaliau nurimo. Klūpojo nusisukusi nuo mergaitės, o ši dėbsojo į globėją, atgalia ranka nuo veido braukdama sumišusį prakaitą, ašaras bei kraują, besisunkiantį iš prakirsto antakio. Bijojo nusukti akis, bet vos pagalvodavo, kad štai Heket netrukus atsisuks, vaiko širdis imdavo veržtis per gerklę. Ir pagaliau moteris atsistojo ir pasisuko į globotinę. Klajoklės akys buvo tamsios, juodi plaukai sunkiomis sruogomis dribo ant pečių, o laibi pirštai laikė sugniaužę metalinius strypus. Net raudonoje odoje kaip visada ramiai žėravo auksinės strazdanos, galbūt tik tos, kurios sudarė gražų pusmėnulį ant skruostikaulio buvo kiek ryškesnės nei paprastai. Tačiau tai buvo Heket. Tokia, kaip visada. Nė užuominos apie melsvą miglą ar letenas. Tai buvo jos globėja ir Anuka dar kartą sumirksėjus galiausiai nusprendė, kad tai baimė ir vakaro prieblanda jai iškrėtė piktą pokštą.
Kol mergaitės galvelėje mintys vijo viena kitą, moteris nedelsė. Surinkusi strypus ji prisiartino prie mažosios ir sugriebusi ją už rankos, nusitempė link gūburio keteros. Heket peršoko keletą uolų, paskui save tempdama beveik žemės kojomis nesiekiančią apsiašarojusią mergaitę, kol pagaliau sustojo prie didelio sutrūnijusio kelmo.
– Anuka, – jos pirštai taip skaudžiai susmigo į mažus petukus ir taip stipriai ją papurtė, kad ši net kostelėjo iš netikėtumo, – įdėmiai klausyk.
Heket parodė į kerėpo šaknis ir tik įsižiūrėjusi mergaitė pastebėjo gerai jų slepiamą juodą duobę, plyšį tarp akmenų, kurio dugno nesimatė ir buvo neįmanoma nuspėti, kokio jis gylio.
– Jis gilus, – lyg atspėjusi vaiko mintis patvirtino globėja, – pakankamai gilus, kad jie tavęs nepasiektų, bet ne tiek, kad tu negalėtum išsikrapštyti, kai viskas nurims.
– Aš? O tu? – vos suprantamai šniurkštelėjo.
– Aš netilpsiu. Jie mane pasiims.
– Ne… – buvo beįsileidžianti į ašaras, bet Heket pirštai ir auksiniais mėnuliais virtusios akys ją sugrąžino, beveik užhipnotizavo, prikaustė žvilgsnį prie judančių moters lūpų.
– Imk šiuos, – tai sakydama moteris sugrūdo į vaikišką delną šaltus, rūdimis pasišiaušusius smaigus, ištrauktus iš akmens, – palauk iki ryto. Jei bus tylu, smaigstyk juos į duobės kraštus ir lipk lauk. Tu sugebėsi, aš žinau. Esu tikra. Kai išlįsi eik į spiečių. Žinai, kuris arčiausiai?
Anuka nesugebėjo nieko pasakyti, tik mostelėjo ranka pietryčių kryptimi.
– Taip. Labai gerai. Šaunuolė. Eik pas žmones. Jie tave priglaus. O kai paaugsi, susirasi saviškius. Girdi? Anuka girdi?
– Girdžiu…
– Kol juos surasi, maniškiai tave pasaugos. Taip?
– Taip…
– Nenukabink nosies. Mes dar susitiksime. Pamatysi, – atrodė nesuvokiama, kaip Heket gali šypsotis taip užtikrintai, kai mergaitė jau matė raudonas ugnis, artėjančias visu gūburio pločiu ir baltus siluetus, vinguriuojančius tarp krūmynų.
– Gal galim greičiau? Susitikti?
– Taip greit, kaip tik sugebėsiu, – moters pirštai suspaudė mergaitės delną su smaigais ir švelniai stumtelėjo į tamsų plyšį.
Žemė pradingo vaikui iš po kojų ir po ja teliko tamsa, alsuojanti pelėsiu ir dusiu užsistovėjusiu vandeniu, tačiau pakėlusi akis į viršų ji dar matė besišypsantį Heket veidą ir žėrintį mėnulio formos pjautuvėlį ant skruostikaulio, jos strazdanotą ranką bei ilgus pirštus, apsivijusius Anukos sveiką dilbį.
– Tu nuostabi ir tu viską gali, – sušnarėjo tylus globėjos balsas ir pirštai atsileido.
Mergaitė nučiuožė gilyn į tamsą.

_________________
http://pastraipa.popo.lt/


Top
   
PostPosted: 2016-10-19 23:47 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-24 23:08
Posts: 1449
Location: Vilniaus kaimas
Pasitreniruok rašyt santraukas. Vidutiniškai bloga santrauka, ypač norint pagalbos, yra geriau nei visai jokios.

Iš pirmo žvilgsnio bėda yra labai per masyvus paragrafai, kur mintis veją minti. Išskaidyk. Lengviau skaitysis.

Aš visko tikrai netaisysiu, bet paknebinėt pradžią galiu.

Blogiausia, kad čia blogai, bet ne tragiškai, tai ne tiek įdomu, kiek galėtų būt.
spora wrote:
Moteris prisėdo ant kelią užtvėrusio rąsto, siekiančio jai klubus, ir lėtai perkėlė per jį kojas: keliavo jau gerą pusdienį ir nė nenutuokė, kiek dar teks klaidžioti, tad stengėsi tausoti jėgas. Tačiau aplink ją besisukiojančiai mergaitei nuovargis rodos buvo nė motais. Nors ir turėdama iš pažiūros nesveiką koją bei ranką, ji gana lengvai įsispyrė į stuobrį sveikąja pėda ir beveik grakščiai persiritusi į kitą pusę, šmurkštelėjo į papartyną. Vaikas atrodė silpnas, pažeistas, tačiau klajoklė puikiai žinojo, jog po sueižėjusiu paviršiumi slepiasi gerai ištreniruoti raumenys, kurie leidžia mažajai beveiki neatsilikti. Stebėdama tolstančią mergaitę ji pasisuko į vėją, leisdama jam nuvilnyti išrasojusia veido oda ir įsisukti į juodus plaukus, sutilindžiuoti kasose įpintais gintarais. Ji įkvėpė. Plaučius užpildė salsvas žemuogių ir sodrus šlapios dirvos kvapas. Po šiais aromatais slėpėsi gerokai daugiau: lengvai dvelkė šviežiu ožkų mėšlu, liežuvio galiuku buvo galima pajusti netoliese banguojančios jūros sūrumą, nuožmiai saulės svilinamų kopų šutą. Vieni kvapai ją džiugino ir vertė nusišypsoti, kiti – kėlė nerimą. Tačiau dabar ji nenorėjo pasiduoti blogai nuojautai, stengėsi susitelkti į tai, kas laukia netrukus, todėl užgniaužusi dvejones žengė į priešaky plytintį paparčių debesyną. Į veidą atsimušančios gaivesnio oro srovės pranašavo, jog netrukus jos išeis į atviresnę vietą. Ir tikrai: vos po kelių akimirkų mergaitė šūktelėjusi pranešė, jog tankynė baigėsi. Prieš akis atsivėrė retai augančių ir dėl to savo išsikerojusiomis šakomis nuo gentainių gerokai besiskiriančių, pušų laukymė. Kadaise šioje vietoje giria augo lyg siena, tačiau prieš daug metų, kai Heket dar buvo visai jauna, nuo jūros atošė baisi audra ir išvartė medžius, kurie dabar, aptraukti storais samanų sluoksniais, trūnijo kažkur giliai po klajoklių kojomis, erdvę virš savęs atidavę tada dar jaunoms, o dabar jau galingoms pušims, kurių juodi šešėliai lyg salos plūduriavo žaliame minkštame miško paklotės vandenyne.
Pirma pastraipa, ir apskritai istorijos pradžia yra tai, kur viskas turi blizgėti, ir kiekvienas paimantis skaityti tavo kūrinį būtų suintriguotas bent tiek, kad norėtų skaityti visą istoriją, arba bent tęsti savo skaitymą visą pirmą skyrių. Čia, gi, pradedama nuobodžiai, ir tęsiama belekaip.

1. Kodėl manai, kad lengviau perlipti rastą negu jį apeiti? Jeigu jėgas norima tausoti, priklausomai nuo amžiaus atsisėsti ir paskui atsistoti nebūtinai lengva. Be to, priklausomai nuo medžio (nebent ten apdibtas bešakis ir bežievis rastas) ir nuo aprangos, galima supurvint ar bent įplėšt kelnes. Arba, odą susibraižyt. Tiesiog nematau labai patogaus būdo trinantis į medį jį perlipinėt.
2. Su moterim, kuri klaidžioja jau pusę dienos einanti mergaitė (koks jos amžius?) greičiausiai jau bus pavargus. Nebent čia jau link pauglės.
3. "Iš pažiūros nesveiką". What? Kas su ja blogai. Show, not tell. "silpnas, pažeistas". Taip pat ir čia.
4. "gerai ištreniruoti raumenys" kurie "slepiasi" po sueižėjesiu paviršiumi" yra labai keista frazė.
5. kvapai aprašyti gal geriausiai pastraipoje, bet paskui sekantis sakinys, jog "vieni džiugino, o kiti - kėlė nerimą", kelia natūralų klausimą kurie? Nerimą kelia žemuogės, dirva, jūra, ar ožkų mėšlas. Taip pat nesu tikras kaip lengva ožkų mėšlą iš kvapo atskirti, nuo pvz kitų gyvūnų mėšlo, bet autoriui geriau žinot.
6. veiksmas vyksta prie jūros, netoli kopų? mažai auga ten paparčių ir storų medžių. (aišku, ga čia fantasy setingas). Hmm, googlas sako, kad " Fern species live in a wide variety of habitats, from remote mountain elevations, to dry desert rock faces, to bodies of water or in open fields.", bet "There are four particular types of habitats that ferns are found in: moist, shady forests; crevices in rock faces, especially when sheltered from the full sun; acid wetlands including bogs and swamps; and tropical trees, where many species are epiphytes (something like a quarter to a third of all fern species[15])." Na, tarkim, nesvarbu. Bet reiktų galvoti apie aplinką, ir jos logiką, jei nori, kad nekiltų klausimų skaitančiajam.
7. gal kiek persistengta su vaizdingumu randant laukymę. Heket, čia moters vardas, reikia suprast?

spora wrote:
– Čia gera vieta, – pakėlusi galvą aukštyn moteris kurį laiką stebėjo, kaip vėjas vilnija melsvais spygliais pasišiaušusiomis šakomis, – čia iš seno gimsta nauja.
Išgirdusi tokias kalbas mergaitė sukluso. Suprato, kad jos jau atėjo. Šįkart ilgai klaidžioti neteko – tik vakar vakare, suradusi prie upelio duburio buožgalvius gainiojančią Anuką, moteris pasakė, jog atėjo laikas pakalbėti su Dvasiomis ir jau šįryt, įveikusios juodą eglyną, jos pasiekė pajūrio miškus. Smagu: vaikas džiaugėsi, kad šįkart gerąją vietą pavyko surasti taip greitai ir neprireikė ilgos kelių dienų klajonės. Dabar Heket pasiners į keistą miegą, o mažoji galės pailsėti. Vėliau gal susiras kokio maisto – ne taip seniai praėjo laukymę su žieminių bulvių stagarais, o kiek arčiau jūros prasidedančiuose akmeninių bokštų laukuose galima rasti urvinių žvirblių. Kad ir kaip ilgai su Dvasiomis kalbės Heket, Anuka neprapuls – ne pirmas kartas, kai moteris palieka ją vieną ir jai tenka pačiai savimi pasirūpinti.
1. čia gali užtekt tiesiog kiek pasitvarkyt, nieko tragiško nėra. Anuka ir Heket labai egzotiški vardai, čia specialiai?
2. taip pat, čia tarsi šnekama iš vaiko pozicijos, nes "keistą miegą" greičiausiai nėra geras apibūdinimas jeigu žiūrima iš "omniscient narrator" pusės.
3. urviniai žvirbliai?
spora wrote:
– Vėjas labai neramus, – Heket, atsisėdusi ant samanų trynė delnus ir šildė juos savo kvapu, mat Dvasios mėgsta gyvybės skleidžiamą šilumą, – jau kelintą dieną nuo jūros dvelkia bėda, todėl pabūk prie manęs ir niekur neklaidžiok.
komentaras apie dvasias neturi nieko bendro su dialogu, ir tik nukreipia dėmesį. nukelt į kitą vietą reiktų. Pavyzdžiui į kitą pastraipą.
spora wrote:
Kai į rankas pagaliau priplūdo šilumos ir delnuose pajuto švelnų dilgčiojimą, Heket išsitiesė ant minkštos samanų paklotės. Anglies juodumo plaukų gijos išdriko ant sidabrinio kupsto, patogiai apglėbusio sunkią galvą. Moteris išskleidė pirštus ir panardino juos į žalumą, o lėtai krutinami nagai rausėsi vis gilyn, iki pat smėlingos pušyno dirvos. Suleidusi pirštus į žemę ji nurimo. Gulėjo taip tykiai, jog rodėsi nė nekvėpuoja. Galėjai pamanyti, kad gyvybę įkvepia ne iš oro, o semiasi iš pačių girios gelmių.
"lėtai krutinami nagai" ;D
spora wrote:
Mažoji pritūpė ant sausom kerpėm aptraukto pilko luito ir įsistebeilijo į raudoną gulinčiosios odą išmarginusias auksines strazdanas. Smulkučiai taškeliai mirguliavo, atspindėdami saulę. Ypatingai ryškiai spindėjo po akimi susimetusių apgamėlių spiečius, kuris buvo sukritęs į gražų mėnulio pjautuvėlį ant moters skruostikaulio. Kai Heket štai taip išeidavo pakalbėti su didžiosiomis Žemės Dvasiomis, mergaitė ilgai stebėdavo, kaip šviesa keliauja globėjos veidu, tai įžiebdama, tai vėl užgesindama auksinius lašus. Tas vaizdas buvo nuostabus, užburiantis ir sukeliantis pavydą – mažoji norėjo, kad jos oda taip pat žėrėtų atokaitoje, tačiau jos kūnas, ten kur nebuvo susiraukšlėjęs nuo randų, buvo tolygiai padengtas raudono gintaro spalvos odos plokštelėmis, kurios švelniai kuteno delną, braukiant viena kryptimi ir šiek tiek kibo ir šiaušėsi, braukiant kita. Bet jei ne tie išvagojimai ir ne Heket strazdanos, jos būtų tokios pat. Nors, kaip aiškino vyresnioji, jos nebuvo susietos kraujo ryšiais. “Mus sieja dvasios – ne kraujas” kartodavo ji, kai tik vaikas apie tai užsimindavo ir kantriai aiškindavo, jog Anuka kol kas nerado saviškių. Nors mergaitė gimė spiečiuje, kur gyvena motinos ir medžiotojai, bet tai nebuvo jos žmonės: “Ateis laikas, kai tu surasi saviškius”, mėgdavo kartoti globėja, “o iki tol mes tave paglobosime”. Tai sakydama Heket visada priglausdavo vaiką prie savęs ir tie žodžiai, sušildyti nuo moters krūtinės sklindančios šilumos, skambėjo taip paprastai, lyg jos būtų spėliojusios, ant kurio skardžio šiemet gagos susuks daugiau lizdų ir kur bus galima prisirinkti daugiau kiaušinių.
1. pirmas pastraipos sakinys logiškai sulūžęs. geriau išskirti į porą sakinių.
2."pjautuvėlį" geriau pakeisti į pjautuvą. Mažybinės formos aprašant dalykus yra gan blogas įprotis. Pats tokį turėjau, bet labai dažnai jis ne vietoje.
3. "tolygiai padengtas raudono gintaro spalvos odos plokštelėmis" ... ką?... prokštelėmis? tikrai?
4. "Bet jei ne tie išvagojimai ir ne Heket strazdanos, jos būtų tokios pat."... gal 'panašios'?
5. "jos nebuvo susietos kraujo ryšiais". Gal tiesiog ne giminės. Nes tolesnė citata ir taip apie kraują užsimena.
spora wrote:
Anuka turėjo tik Heket, bet Heket turėjo ir kitų globotinių. Tik tie kiti buvo miško padarai, todėl mergaitei atrodė, kad žvėrys priklauso joms abiem. Jos dviese karaliavo ošiančiuose pajūrio pušynuose, kur kiti žmonės tik užklysdavo. Jos klajojo baltose smėlio kopose ir klausydavo, kaip vėjo gaudyklėse kaukia įsipainiojęs vėjas. Retkarčiais apeidavo net akmeninių bokštų laukus, nusidriekusius palei jūrą, o vietomis subridusius į bangas. Jos giriose lankydavo vilkus, stebėdavo, kaip kiekvieną pavasarį iš urvų bei irštvų pradeda lįsti jaunikliai, kaip jie niurkosi ir žaidžia, kaip mokosi tykoti ir kaip jau sustiprėję grįžta kruvinais nasrais iš sėkmingos medžioklės. Anuka norėjo būti kur nors arčiau jų. Žvėrių būryje jausdavosi tokia saugi ir rami, visai kitaip, nei sėdėdama viena vidury miško.
Būtent kūną apėmusį nejaukumą ir sustiprino netikėtai pomiškiu atsiritęs šaltas vėjo gūsis, atnešęs tolimą kormoranų krykavimą. Mergaitė atsistojo ir užvertė galvą. Džeržgiantis vaitojimas artėjo, kol beveik tiesiai jai virš galvos praskrido didžiulis juodų paukščių pulkas. Kažkas negerai – suprato vaikas. Saulė jau smuko link horizonto, oras vėso. Jūriniai krankliai tokiu metu nepalieka lizdų, kuriuose jau sudėti kiaušiniai. Nebent kažkas juos pabaidytų, o dideli paukščiai neturėjo itin daug priešų šiose miškuose. O dargi tokių, kurie pakeltų visą būrį, todėl stebėdama juodus lyg plėnys sparnuočius aptraukusius dangų, mergaitė buvo įsitikinusi, jog ties Šaltupės žiotimis kažkas vyksta. Ji atsistojo ir tvirtai suspaudusi lūpas susimąstė. Puikiai prisiminė, ką prieš užmigdama jai sakė Heket, tačiau tai buvo jų valdos, jų karalystė ir jei kažkas vyko, argi ne jos pareiga buvo apie tai žinoti, pasirūpinti? Argi Heket nenorėtų, jog Anuka prižiūrėtų mišką, kol ji kalbasi su Žemės Dvasiomis? Mergaitė nežinojo atsakymo į šį klausimą, tačiau jos viduje taip atkakliai kirbėjo smalsumas, kad ji ėmė ir pasidavė jam.
1. eilinė pastraipa kurią reikia skaidyti gabalais.
2. pirmus du sakinius apskritai reiktu perrašyt.
3. po neaiškaus ėjimo į miško laukymę, galiausiai kažkas pradeda vykti miške, ir tai, jausmas toks, kad autorius nežino ar čia jau "galima" rašyt įdomiai ir atskleidinėti kortas, ar dar reiktų kelias pastraipas "tempti".
4. apie vardus užsiminiau, bet jeigu lietuviškame tekste turi vardą "Anuka", tai galininko forma "Anuką" labai lenvai painiojasi su "anūką", ir kartais sunku skaityt, nes pradedi galvot apie kieno anūkus čia šnekama.
spora wrote:
Geriausia vieta apžvelgti pakrantę buvo status uolos iškyšulys, kuris prasidėjo pušynuose ir lyg milžiniškas akmeninis liežuvis dryksojo giliai įsikirtęs į pakrantės smėlynus. Kol Anuką patikimai saugojo miško priedanga, judėdama link atbrailos, jautėsi drąsi ir užtikrinta. Iš pradžių net nesislapstė ir palikusi pušų paunksmes greitai kabarojosi per jūrinių vėjų nulaižytus akmenis. Tik tada, kai išgirdo iš paplūdimio sklindančius keistus balsus ir pastebėjo nematytus žiburius ant vandens, pritūpė ir toliau tykino daug atsargiau, prisidengdama melsvai pilkais gubojų debesimis. Pagaliau išsidriekė ant gūbrio ir įsistebeilijo į sujudimą žemai apačioje. Iš pradžių niekaip negalėjo suprasti, ką matanti: pilku smėliu vaikščiojo kažkokie balti padarai. Tai nebuvo žvėrys, bet nepriminė ir žmonių, gyvenančių spiečiuose. Priešingai spiečių žmonių maloniam ir ramiam odos raudoniui, šių atėjūnų odos baltumas bene gėlė akis, o tokių pačių snieginių plaukų auros gaubė galvas. Mergaitė sumirksėjo, prisimerkė, mėgindama kaip galima geriau įsižiūrėti į blankius veidus ir rasti juose kažką pažįstamo ar svetimo, tačiau dėl blyškumo ir slenkančios vakaro prieblandos, tos nepažįstamos būtybės atrodė tirpstančios ir blausios – Anuka niekaip neįstengė pamatyti daugiau nei balti jų siluetai. Apimta begalinio smalsumo, pamėgino prisislinkti arčiau skardžio, tačiau neatsargus judesys išjudino keletą grumstelių ir jie švelniai šnarindami ant uolos augančias kerpes nugarmėjo žemyn. Žmogus iš paplūdimio matyt išgirdo tą menką garsą, mat pasisuko ir ėmė artintis link uolos, ant kurios glaudėsi mergaitė, priversdamas ją dar labiau priglusti prie pilko aptrupėjusio akmens, besišiaušiančio aprūdijusios geležies spygliais. Nepažįstamajam artėjant vaikas jau galėjo pastebėti ir dailiai prie kūno prigludusį baltą kostiumą – dar nė karto nematė, jog rūbas būtų toks vaiskus. Spiečių žmonės nešiojo rusvus, pilkšvus ar gelsvus apdarus, primenančius smėlį, rausvą molį ar pilkas kerpes, o tokį žėruojantį skaistumą galima buvo matyti tik žiemomis, kai išsigiedrindavo ir nuo apšerkšnijusių laukų baltumo imdavo gelti akis.
Čia reikia bent trijų paragrafų. Pirmas prisėlinti, antras apržiūrėti, trečias būti beveik pastebėtai.
spora wrote:
Iš pradžių Anuką buvo užvaldęs vien tik smalsumas ir ji godžiai tyrinėjo kiekvieną keistojo žmogaus detalę, kurią tik įstengė įžiūrėti, tačiau tada jis iškėlė ranką ir nukreipė kažkokį melsvai spindintį daiktą į kalvos viršūnę. Ji įkvėpė ir sulaikė kvapą. Nė nenutuokė, kas tai per žiburys, tačiau vyro poza privertė jos širdį staiga pasileisti galvotrūkčiais: tvirtai į žemę įremtos kojos, kiek pasuktas kūnas, žvilgsnis nukreiptas tiesiai ten, kur slepiasi grobis – būtent taip atrodydavo medžiotojai akimirką prieš tai, kai pirštai paleisdavo lanko templę. Baltasis į ją taikosi... Kažkas trakštelėjo ir Anuka vos susilaikė nekrūptelėjus, bet greitai užgniaužė tą norą suvokusi, kad tai girgžtelėjo jos pačios dantys, kuriuos ji buvo sukandusi su tokia jėga, jog spaudė smilkinius ir kaktą.
1. "širdį staiga pasileisti galvotrūkčiais" ?
2 trakštelėjo != girgžtelėjo. Suku sumaišyti traškėjimą su dantų kaukšėjimu.
spora wrote:
Vyro ranka su melsva šviesa kiek kryptelėjo šonan, po to nuslinko palei uolos keterą į vieną pusę ir grįžo atgal, apibrėždama dantytą kalno kontūrą. Jis žvalgėsi. Nežinojo, kur pasislėpus mergaitė, todėl vaikas apmirė kaip triušiukas, prie lizdo besiartinant plėšrūnui. Nes daugiau ji nieko padaryti negalėjo. Tik tūnoti įsispraudus tarp akmenų bei tikėtis, kad liks nepastebėta, o pavojus netrukus praeis. „Prašau prašau prašau“ mintyse kartojo vienintelį žodį Anuka, nė nežinodama, į ką kreipiasi. Tačiau, rodos, kažkas išgirdo jos pagalbos šauksmą, mat iš pušyno apačioje atsklido pratisas vilko staugimas. Ten kažkas šurmuliavo. Kažkas šūkaliojo, urzgė, vaitojo ir tai patraukė baltojo vyro dėmesį. Žmogus kažkokiu būdu užgesinęs melsvą šviesą ir nematytą daiktą, kuris vos prieš akimirką spingsojo, paslėpęs tarp savo balto apdaro klosčių, pasisuko link juodos uolos, dunksančios vidury pajūrio smėlio. “Keista” pagalvojo Anuka “nepamenu, kad čia būtų buvusi tokia didelė uola” ir įsidrąsinusi kiek kilstelėjo galvą. Įsižiūrėjusi nebebuvo tikra, ar tai tikrai akmuo. Jo viršus buvo gražiai išlenktas. Taip gražiai ir taip lygiai, kaip pasitaikydavo pastebėti tik akmeninių bokštų laukuose, tačiau miškuose ar kalnuose – niekada.
1. "triušiukas, prie lizdo besiartinant plėšrūnui" triušiai lizdų neturi. Nebent tai - fantasy triušiai. Su ausim ir sparnais. Galbūt supainiojo "vėlykų triušis", kuris slepia kiaušinius?
2. " Žmogus kažkokiu būdu užgesinęs melsvą šviesą ir nematytą daiktą, kuris vos prieš akimirką spingsojo," siūlau išmesti visu "kažkokiu būdu" ir daugiau pasakoti tai kas vyksta, o ne priduoti kažkokios mistikos dirbtinai. nuasmenintas "šviesa užgeso" tikrai geriau, nei visi "kažkokiu būdu" dirbtinai keliami klausimai.
3. yra geresnių būdų apibūdinti keistus/neįprastus objektus, negu spėlioti ar tai uola, bet nuspręsti, kad "per gražiai išlenktas".
spora wrote:
Anuka užuodė link paplūdimio artėjantį vilką ir akimirksniu pasuko galvą į priešingą pusę nuo to keisto lenkto akmens: pagaliau apačioje iš pušyno kažkas pasirodė. Dar daugiau baltų siluetų. Jie rankose laikė ilgas lazdas, kurių priešingus galus buvo susmeigę į vilko kaklą. Mergaitė aiktelėjo ir turėjo delnu prisidengti burną, kad neišsiduotų. Nors ir susivokė, kad žvėries gerklė nėra perverta, kad tos baltųjų lazdos baigiasi rausvomis kilpomis, užveržtomis plėšrūnui po žandikauliu, tai nepanaikino išgąsčio. Ji negalėjo suvokti, kam prireikė pančioti šį didingą žvėrį, kam iš medžiotojo padaryti grobį. O dar sunkiau jai buvo suvokti žvėries nuolankumą: didžiulis rudas vilkas slinko nunarinęs galvą, nors baltojo žmogaus pečiai buvo ne ką aukščiau už plėšrūno keterą. Vilkui tereikėjo pasukti galvą, praverti nasrus ir atėjūno kaukolė būtų prapuolusi tarp galingų žvėries dantų, bet kažkodėl jis tik gūžėsi ir krūpčiojo, suko snukį į šalį ir gailiai dejavo. Supančiotas vilkas. Nugalėtas, palaužtas. Bet kam? Kodėl jie tai daro? Sutrikusi ir vilkų bejėgiško pažeminimo nuliūdinta mergaitė stebėjo, kaip iš miško uždangos pasirodo baltųjų poros ir visos savo keistomis lazdomis, leidžiančiomis jiems būti pakankamai toli galingų žvėrių nasrų, tempė po vilką. Keturi. Tiek jų atitįsė į paplūdimį prie lenktos uolos ir tuomet tas, kuris švietė į ją melsva šviesa, kažką palietė ir kalva prasivėrė. Kol jie grūdo miško žvėris vidun, iš tamsių prasivėrusių uolos įsčių sruvo panikos ir taip gerai pažįstamas kailio kvapas. Jų ten yra daugiau. Viduje. Šįkart ji jau nebegalėjo susilaikyti bei ėmė virpėti, nė nejusdama, kaip skruostus sudrėkina sūrus ašarų takelis. Niekaip negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo tų baisių baltų žmonių, grobiančių miško žvėris ir grūdančių juos į keistą kalną.
1. Gera Anukos uoslė, kad vilką sėlinantį atskiria.
2.apie priremtą vilką reiktų perrašyt. truputį palaidai. Galbūt užtektų šiek tiek apsikuopt ir būtų gerai, nežinau. Sunku tiksliai pasakyt ką keist pirma.
spora wrote:
(...)
Du siluetai, prigludę prie žemės ir tylūs, judėjo tolyn nuo atbrailos, tačiau priešaky jų laukė dar nemenka kalnagūbrio ketera, kurią reikėjo įveikti, norint pasiekti plačius miškus ir išsivaduoti nuo skardžiais apibrėžto iškyšulio. Pagaliau tolumoje pasimatė vientisas pušų masyvas, į kurį įnėrusios jos galės pasijusti laisviau. Nepastebimai Anukos veide pasirodė palengvėjimo šypsena. Štai ji – giria. Vieta, kur galės atsikvėpti, apsisaugoti, pamiršti paplūdimį ir tuos baltus siluetus…
Jeigu jau yra "balti siluetai", tai apie ką šita pastraipos pradžia? Apie Heket ir Anuką? Taip atrodytų iš pastraipos vidurio, bet pastraipos gale vėl siluetai balti. Aiškumo, aiškumo reikia.
spora wrote:
(...) Tik sugriebė mergaitės ranką ir nė nesulėtinusi žingsnio švystelėjo vaiką sau ant nugaros:
;D
spora wrote:
(...)
biškelį nusibodo. Na, bet prasidėjęs kažkoks veiksmas, moreriškė su savo globotine slepiasi nuo ateivių, bėga supernatural greičiais tolyn nuo jų, ir vistiek nespėja.
Nežinau ką pasakyt.
Man nepatinka, nekabina. Rodosi, kad autorius bando nuslėpti svarbias detales tam, kad istorija būtų paslaptingesnė, bet būtų galima atskleisti daug daugiau, netrukdyti skaitytojams specialiai aptakiais aprašymais, o tiesiog dominti pačiu pasauliu, dviejomis keistomis moterimis ir neatpažintais persekiotojais.
Aš nežinau tik ar mergaitei davus armatūros gabalus iš kažkokio betono gabalo, tai bus gera alpinizmo įranga, lipant iš duobės po kelmu.


Hmm. Tai santraukai, trys dalykai, perskaičius šitą ištrauką:
I. Daugiau drąsos atskleidžiant aplinkybes, kuriom vyksta šitas ateivių siužetas.
II. Mažesnių paragrafų. (mažiau šokinėjančių aprašymų irgi padėtų - reikia daugiau koncentruotis)
III. Daugiau logikos.


Dėl bendrų dalykų, siūlyčiau pakeisti pradžią. Vienas iš variantų būtų pradėti in medias res - pvz jau gaudynėse, pabrėžiant neatpažėstamūjų siluetų keistumus, bei kaip įmanoma labiau ryškinant visus elementus kur skaitytojas supranta kas parašyta, bet vistiek stabtelna savęs paklausti "o kas čia iš tikrųjų vyksta?". Paskui jau galima papasakoti "kaip viskas prasidėjo".
Aternatyviai galima palikti kaip yra, tik aš praleisčiau rastą ir laipiojimą per jį, nes velniams to rasto reikia.
Svarsčiau pasiūlyt konkretesnį pradžios variantą, bet ir taip užtrukau ilgiau nei norėjau.

Taip pat mačiau porą mažų rašybos klaidų, bet nedaug, ir netragiškai. Perskaičius dar kelis kartus galima išgaudyt. Pats savo šitų komentarų nespellchekinau, tai greičiausiai irgi palikau durnų žodžių.

Tai tiek.

2.5/5

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.


Top
   
PostPosted: 2016-10-20 11:01 
Offline

Joined: 2016-04-29 10:59
Posts: 17
Jaučiuosi gerokai nustebusi – kažkaip nesitikėjau tokių išsamių komentarų :-) Nemanykit, kas skundžiuosi. Tikrai ne. Žinoma, nesakau, kad labai malonu, kai tiek pastabų atsiranda, nes tai reiškia, kad tekstas ne toks geras, kaip norėtųsi, be to vėl teks grįžti prie užbaigta laikytos dalies (fuck), tačiau negaliu neįvertinti įdėto laiko ir pastangų... Didelis AČIŪ, XXIcentury, kad taip išsamiai viską išnagrinėjai. Net atmetus tai, kas buvo paminėta kaip keistenybės ar nelogiškumai, tačiau įvertinus bendrą kontekstą yra savo vietoje (urviniai žvirbliai, itin aštri uoslė, raudonos odos plokštelės ir pan), turėsiu apie ką pagalvoti. Ir jau dabar matau, kas sukels didžiausią galvos skausmą, bet kaip gi be jo ;-)

Ir dar pradžiugino pasiūlymas: „bet būtų galima atskleisti daug daugiau, netrukdyti skaitytojams specialiai aptakiais aprašymais, o tiesiog dominti pačiu pasauliu“ – mane taip skalpavo už pasaulį rašyke (kad jo per daug), kad pirmoje dalyje pamėginau šiek tiek susitelkti į veikėjus ir veiksmą, ir štai tau pasiūlymas grįžti prie to, kas jau buvo :-) tiesiog labai graži iliustracija to, kiek skirtingai visi skaito...

Tiesa dėl vardų. Stengiausi juos parinkti paprastus ir nesudėtingus, bet šiek tiek atsitraukti nuo šiandien įprastų, mat tai nėra nei „šiandien“, nei „po šimto metų“. Negalėjo juk išlikti Marytės ir Petriukai.
Dar kartą ačiū už nuomonę bei patarimus ;-)

_________________
http://pastraipa.popo.lt/


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 3 posts ] 

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 41 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

cron
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited