Kol kas is Eridano išleistų ir mano skaitytų PFAF knygų silpniausia atrodo 86-oji – John E. Stith „MANHETENO PAGROBIMAS“. Kažkodėl skaičiau iki galo, nors visą laiką skaitydamas jaučiau nemalonų prieskonį, tokį lyg žiūrėtum trečiarūšį Holivudo gaminį. Labiausiai nepatiko jo šabloniškumas. Žodžiu, ateiviai pagrobia Manheteną. Pagrobti žmonės sutrikę, bet tada į sceną išeina preziden... oi, persiprašau, miesto merė, kuri imasi viską tvarkyti. Savaime suprantama, viskas gerai klostytis negali, nes būtinai atsiras žmonių, kurie nori sutrudyti ir merę prismaugti (prisiminkime Holivudo filmus, kuriuose pagrindinė tema – prezidento nužudymas). Jiems, aišku, nepasiseka iki galo įvykdyti savo užmačių, bet ir ne tai baisiausia, šlykštu tai, kad po to jie net ima apgailestauti... Be to, veikėjai neišplėtoti, remiamasi grynai banaliomis klišėmis: gudrusis didvyris, ne tokie gudrūs jo draugai, niekšai, na ir, žinoma, valdžia (merė).Jos galbūt gali būti suprantamos nebent amerikiečiui, o ne tūlam lietuviui. Taip pat sunervino, kad kiekvieną kartą veikėjai, patekę į aklavietę, labai lengvai, lyg tarp kitko, iš jos randa išeitį. Aišku, „žavus“ ir finalas, kurį galėtume palyginti su daug nekaltų mergelių ašarų pareikalavusiu „Armagedonu“ (prisimenat, ko gero, kaip ten baigėsi Briusui Viliui)... Galėčiau dar tęsti, bet apsiribosiu moralu. Neskaitykit šios knygus, draugai fantastikoje.
Beje, kitų Stith'o knygų neskaičiau, įdomu, kokia jų vertė.
|